Dabar populiaru
15min ŽIŪRĖK
Publikuota: 2019 gegužės 9d. 14:31

Julius Naščenkovas: Būsimi prezidentai – kaip jie keistų Lietuvą?

Julius Naščenkovas Šį sekmadienį rinksime prezidentą, o su juo – ir raidos kryptį, kuri keis ne tik valstybę, bet ir mūsų kasdienę buitį. Kas užsienio ir vidaus politikoje pasikeis prezidentu tapus vienam ar kitam kandidatui? Kokias galimybes turi kandidatai „prisijaukinti“ valdžios vertikalę – į reikšmingas pareigas paskirti efektyvius ir lojalius žmones?

Prezidentė Ingrida Šimonytė. Tai reikštų, kad iki naujų Seimo rinkimų 2020 metais Prezidentūra, Vyriausybė ir Parlamentas būtų priešpriešoje. I.Šimonytė, rinkimų agitacijoje save pristatanti kaip Dalios Grybauskaitės antrininkę, turės rimtų iššūkių susitarti su visais, kurie nėra konservatoriai ar liberalai – o ir tose stovyklose visai ne monolitas. Po ateinančių Seimo rinkimų situacija keisis ir, tikėtina, jai taps daug lengviau rasti bendrą kalbą su naujos sudėties Seimu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė

Užsienio politikoje I.Šimonytė dar neturėjo galimybės savęs išbandyti. Jos racionalumas bus išgirstas, bet ją gali nustebinti, kad požiūris į visuomenę per negailestingą ekonominį efektyvumą nėra tai, ko dabar ieško Europos politikai kaip priešnuodžio atskirčiai.

Kadrų politika nebūtų rimčiausias I.Šimonytės iššūkis. Galbūt šioje vietoje jai sektųsi netgi geriau negu D.Grybauskaitei, kuri buvo priversta kadrų ieškoti pačiose netikėčiausiose vietose – ir ne visada sėkmingai. Nenustebčiau, jeigu su I.Šimonyte norėtų bendradarbiauti su D.Grybauskaite dirbti nenorėję žmonės.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Iš šansą turinčių kandidatų jis – labiausiai „nesisteminis“, neužėmęs aukštų postų valstybės tarnyboje ir mažiausiai susijęs su partijomis, politikais ir jų ilgalaikiais donorais. Neturėdamas neigiamo politinio bagažo, jis rinkimų agitacijoje save pristatė kaip galintį susodinti skirtingas šalis prie derybų stalo – ir kol kas nėra pagrindo manyti kitaip. Jo perspektyvos Seime atrodo gerai: neskaitant kelių intensyvių valstiečių ir socialdemokratų, jis atmestas nebus.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gitanas Nausėda
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gitanas Nausėda

Užsienio politikoje G.Nausėda irgi būtų su pliuso ženklu – būdamas šiltesnės natūros už dabartinę prezidentę, jis tikrai sugebės užmegzti kokybiškus darbinius santykius su užsienio lyderiais. Ypatingo kokybinio šuolio neprognozuoju, bet ir mes, kaip tauta, neatrodome nei dėl tokio susitarę, nei tokiam pribrendę.

Kadrų politika. Manau, G.Nausėda bene geriausiai iš visų kandidatų galėtų praplėsti rotaciją atsakingose pareigose. Iš visų kandidatų jam turėtų būti lengviausia prikalbinti į valstybės tarnybą įsilieti užsienyje dirbančius profesionalus. Jo teisėjų, saugumo vadovų paskyrimai gali būti bene mažiausiai konjunktūriniai – su sąlyga, kad jis susišnekės su Seimu.

Prezidentas Saulius Skvernelis. Jei iki 2020 metų prezidentė I.Šimonytė užsiiminėtų ginčais su valdančiaisiais, tai prezidentas S.Skvernelis būtų dalis jėgos, sujungusios Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą į vieną.

Kas įvyktų po šitų neišvengiamai sklandžių metų? Yra šansų, kad valstiečiai, net ir likę parlamentinėje opozicijoje, išliktų skaitlingi – tačiau likusios politinės jėgos nuo pat pradžių skaičiuoja nuoskaudas S.Skvernelio atžvilgiu ir, atrodo, galėtų laisvai pasirinkti prezidentą ignoruoti. Manau, S.Skvernelis su tokia izoliacija tvarkytųsi bene blogiausiai iš visų kandidatų į prezidentus.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Saulius Skvernelis susitiko su mokyklų vadovais
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Saulius Skvernelis susitiko su mokyklų vadovais

Užsienio politika yra silpnoji S.Skvernelio vieta. Žinome, kad jis neturi stiprių asmeninių kontaktų, matėme, kad jo charizma nėra pakankama kompensuoti technokratinį požiūrį ir mentalitetą. Matyt, kartu su Rolandu Paksu tai būtų silpniausi užsienio politikos vadovai šiuo trumpu Lietuvos istorijos etapu.

Kadrų politika prezidentui S.Skverneliui irgi nebus lengva. Talento gylį stipriai ribos valstiečių matrica: iš pradžių niekinę tarybinį protekcionizmą, jie lygiai taip pat žymi žmones ir proteguoja savus – tik pretekstas atnaujintas. Jokio egzodo iš viešo valdymo sistemų nesitikiu, bet prezidentui S.Skverneliui „profesionalai valdžioje“ pažadas bus dar sudėtingesnis negu siauresnė „profesionalai Vyriausybėje“ versija.

Prezidentas Vytenis Andriukaitis. Tuo metu, kai V.Andriukaitis platino antisovietinę literatūrą, dalis šiandien aktyvių politikų ir „visuomenininkų“ vaidino nuoširdžius komunarus. Kartu tai yra didelis moralinis ir taktinis pranašumas – kaip ir amžina takoskyra, kuri vargu ar įveikiama. Socialdemokratai Seime dabar yra silpni ir tiesioginiame konflikte su valstiečiais – iki 2020 metų prezidentas V.Andriukaitis turėtų epizodinių ginčų su valdančiais, tiesa, gerokai mažiau negu jų turėtų prezidentė I.Šimonytė. Ar po 2020 metų Seimo rinkimų situacija galėtų keistis į blogą pusę prezidentui V.Andriukaičiui? Abejoju: dauguma scenarijų jam prognozuotų labiau sukalbamą Seimą ir Vyriausybę.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Vytenis Andriukaitis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Vytenis Andriukaitis

Užsienio politika. Matyt, sudėjus visų likusių kandidatų asmeninius kontaktus ir žinomumą užsienio politikos elite, V.Andriukaičio kontaktai ir reputacija pranoktų juos su didžiule persvara. Kitaip ir būti negali: dar iki eurokomisaro pareigų V.Andriukaitis ilgus metus palaikė asmeninius kontaktus su Europos politiniu elitu – tiesa, dalis jo sparčiai traukiasi į memuarus ir legendas.

Kadrų politika. Tikėtina, kad V.Andriukaitis paramos ieškotų savo bendražygių gretose: medikai, diplomatai, akademikai sustiprintų atskiras pareigybes kaip asmenybės, bet turiu atsargiai vertinti jų adekvatumą: ar jie ir jų požiūris dar suderinamas su rytojaus iššūkiais?

Prezidentas Arvydas Juozaitis. Jis vidaus politikoje nepražūtų: simpatiją jam reiškia atskiri Seimo nariai iš beveik visų frakcijų. Kad prezidentas netaptų kintančių simpatijų įkaitu, tikėtina, jog 2020 metais Seimo rinkimuose dalyvaus jėga, siejama su A.Juozaičiu. Manau, kitaip ir būti negali: prezidento A.Juozaičio planams įgyvendinti yra būtini svertai įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžiose. Jų negavus, spėju, turėtume kažką panašaus į prezidento Valdo Adamkaus antros kadencijos pabaigą: kritiškumą, pamokslavimą ir kai kada nebeslepiamą nusivylimą – dar vienas tiesus kelias į prezidento izoliaciją.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Arvydas Juozaitis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Arvydas Juozaitis

Užsienio politikoje A.Juozaičiui yra patogių elementų. Jis vis dar gali jungtis į nacionalistinę bangą prieš Europos Sąjungą – tai duotų ir auditoriją, ir matomumą. Visgi iš A.Juozaičio kalbų atrodo, kad jis „užsienio politiką“ planuoja susiaurinti iki „kaimynų politikos“. Tai, žinoma, mažina iššūkius ir sudėtingumo laipsnį, o, žinant tai, kad santykiai su visomis kaimyninėmis šalimis yra toli nuo potencialo, gali būti įdomi strategija.

Kadrų politika prezidentui A.Juozaičiui bus tikras iššūkis. Jeigu manote, kad S.Skvernelio „kas ne su mumis – tas prieš mus“ yra ypatingai stipri srovė, tai A.Juozaičio atveju „mes/jie“ takoskyra irgi yra – ir ji dar labiau specifinė. Manau, jokiam kitam prezidentui netektų daryti tokių kompromisų ir taip sudėtingai ieškoti tinkamų bei kitiems priimtinų žmonių, kaip A.Juozaičiui.

Prezidentas Valdemaras Tomaševskis ties kiekvienu vidaus politikos sprendimu susidurtų kad ir su nebylia, bet nesąžininga abejone: ar sprendimai tikrai visiems, o ne lenkiškai kalbantiems kraštams? Ir, žinoma, amžinos problemos Seime bei Vyriausybėje: tai dar vienas politikas, kurio Prezidento poste lauktų ne valstybės valdymo iššūkiai, bet izoliacijos ir kitų (nuo personos neatsiejamų) krizių valdymas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Valdemaras Tomaševskis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Valdemaras Tomaševskis

Užsienio politikoje prezidentui V.Tomaševskiui daug lengviau irgi nebūtų. Nežinau jo kontaktų Lenkijoje svorio, bet ties ten jie ir baigiasi. Tai tikrai yra daugiau negu turi, tarkime, Mindaugas Puidokas, bet įspūdžio nedaro. Mėgindamas stiprinti kontaktus per bažnytinį institutą V.Tomaševskis pradėtų įdomų procesą – kartu ir rizikuotų sulaukti atmetimo ne tik Lietuvoje, bet ir dalyje Europos sostinių.

Kadrai, tiesa, būtų mažesnis iššūkis vien dėl to, kad V.Tomaševskis nėra radikaliausiai poliarizuojanti figūra. Jokių esminių pasikeitimų aš nesitikėčiau, atvirkščiai, spėju, kad prezidentas V.Tomaševskis būtų linkęs atsiremti į nomenklatūrą, revoliucijų atsisakytų vardan sklandaus darbo.

Prezidentas Naglis Puteikis. Jo karinga retorika leidžia tikėtis, kad jis vidaus politikoje bus labai intensyvus. Atrodo, niekas kitas neketina taip susikoncentruoti į šalies vidaus reikalus – netgi A.Juozaitis užsienio politikai skiria didesnį dėmesį.

Iš prezidento N.Puteikio galime tikėtis aktyvios kritikos verslo struktūrų atžvilgiu, parodomųjų galvų kapojimo akcijų lyg geriausiais prezidentės D.Grybauskaitės laikais. Tačiau paramos Seime ar Vyriausybėje N.Puteikiui tikėtis labai sunku. Jeigu su dabartiniais valdančiais N.Puteikiui dar pavyksta susikalbėti (o kai kada ir labai sėkmingai), tai po 2020 metų rinkimų bendradarbiavimo galimybės, tikėtina, sumažės. Ar prezidentas N.Puteikis pasitenkintų kritiko ir stebėtojo iš šalies vaidmeniu? Manau, kad tokioje padėtyje N.Puteikis jaustųsi taip pat nepatogiai kaip ir S.Skvernelis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./15min studijoje kandidatų į prezidentus debatai – M.Puidokas ir N.Puteikis
Luko Balandžio / 15min nuotr./15min studijoje kandidatų į prezidentus debatai – M.Puidokas ir N.Puteikis

Užsienio politikoje N.Puteikis, regis, net neketintų imtis per daug iniciatyvos – ir tai pilnai suderinama su Lietuvos Konstitucija. Spėju, kad prezidentui N.Puteikiui, kaip ir A.Juozaičiui, V.Mazuroniui bei dar keliems kandidatams užsienio politika būtų vidaus politikos įrankis. Radikalių permainų nesitikiu, bet abejoju, ar vieninga ES politika prezidentui N.Puteikiui būtų intuityvi.

Kadrų skyrimas N.Puteikiui būtų didžiulis iššūkis. Esu tikras, kad veikimo intensyvumas, kurio tikėtųsi jis, svyruotų ant tarnautojo elgesio ultra vires, o tai keltų pluoštą iššūkių, sisteminių ir asmeninių. Nenustebčiau, jeigu prezidentas N.Puteikis ieškotų kadrų nevienareikšmiškai vertinamose organizacijose ir judėjimuose – tokios kandidatūros sulauktų daug pasipriešinimo iš „politinės sistemos“, taigi įtampos yra garantuotos.

Prezidentas Valentinas Mazuronis vidaus politikoje nėra naujokas ir žino, kaip mala girnos. Iki šiol nesutariama, kaip jam sekėsi aplinkos ministro pozicijoje: ar jis ėmėsi didžiųjų problemų (pvz., atliekų tvarkymas), ar jas ignoravo. Visgi net šitokios patirtys, lyginant su kitais kandidatais, jau yra šio to vertos. Vertingas ir V.Mazuronio atkaklumas ieškant dialogo: nors ir nėra stipraus užnugario, V.Mazuronis nebūtų tas prezidentas, kuriam izoliacija grėstų labiausiai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Valentinas Mazuronis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Valentinas Mazuronis

Užsienio politikoje su V.Mazuroniu priešaky pokyčių neprognozuoju. Kad ir ką jis dabar kalbėtų apie santykius su kaimynais, esu tikras, kad po konsultacijų su Užsienio reikalų ministerija ir kitais pareigūnais V.Mazuronis elgtųsi „valstybiškai“, t. y. paisytų dominuojančios linijos. Kai kuriais atvejais prezidentas V.Mazuronis galėtų būti pranašesnis už prezidentę D.Grybauskaitę: ši savo kompetencijas išplėtė į ministro pirmininko, o kai kada net į ministrų sritis ir pakelė ne vieną antakį Europoje – iš V.Mazuronio tokio agresyvumo tikėtis neverta.

Kadrų politikoje V.Mazuronis neturi neatidėliotinų grėsmių – kaip ir neturi vertingų galimybių. Tikėtina, kad jam būnant prezidentu valstybės tarnybos korekcijos būtų labiausiai prognozuojamos ir daugiau kosmetinės nei esminės.

Prezidentas Mindaugas Puidokas. Kol kas jo veikimas vidaus politikoje – oportunistinis. Su skandalų deglu M.Puidokas nubėgo keletą sprintų, tačiau prezidento kadencija ne tik kad ne sprintas, bet visai ne lengvoji atletika. Kaip sektųsi prezidentui M.Puidokui nuspėti sudėtinga. Tačiau sudėtingas prognozavimas jokiu būdu nereiškia, kad jam neišvengiamai seksis blogai – tai tiesiog didina rinkėjų rizikas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./15min studijoje kandidatų į prezidentus debatai – M.Puidokas ir N.Puteikis
Luko Balandžio / 15min nuotr./15min studijoje kandidatų į prezidentus debatai – M.Puidokas ir N.Puteikis

Apie prezidento M.Puidoko galimybes užsienio politiką spėlioti neverta dėl informacijos stokos. Visgi tai, kad M.Puidokas kaip autoritetą mini Europos Sąjungos priešininką Vytautą Radžvilą, leidžia spėti apie labiau izoliuotą užsienio politiką. M.Puidoko akcentas Baltarusijai nurodo į „užsienio politikos“ susiaurinimą iki „kaimynų politikos“.

Jeigu žinios apie kitų kandidatų aplinkas leidžia spekuliuoti dėl kadrų kaitos, tai M.Puidoko atveju padaryti sunkiau: iki šiol jis buvo tas rezervinis kadras. Kol kas žmonės, kuriuos mini M.Puidokas, neskuba skelbti savo sąsajų su šituo politiku – matyt, jį pažįsta tik labai artimos aplinkos.

Jeigu neradote sau idealaus kandidato, nesijaudinkite: ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kada tikrovė nepatenkina mūsų etalonų. Visgi pasirinkimų yra daug, o pasekmių spektras – platus; kažkas vis tiek yra arčiau jūsų asmeninės etikos, kažkuris kandidatas geriau negu kitas reprezentuoja jūsų asmenišką tikrovės suvokimą. Primenu, kad savo ir kitų kandidatų portretus galite palyginti atlikę testą Mano balsas puslapyje.

Julius Naščenkovas yra VšĮ „Politinės komunikacijos institutas“ vadovas.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie 15min