Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Julius Naščenkovas: Išdavikas grįžta be skydo

Šaltinis: 15min
2
A A

Julius Naščenkovas Išduotos vertybės, pamintas pasitikėjimas. Ir tai nėra patys nuoširdžiausi žodžiai, kurių vertas Bernie Sandersas, buvęs pretendentas į demokratų partijos kandidatus JAV prezidento rinkimuose.

Jis, konkuruodamas dėl partijos nominacijos su Hillary Clinton, atkreipė amerikiečių dėmesį, kad kandidatai yra priklausomi nuo stambių korporacijų finansavimo. Būtent stambūs verslai sumoka už politikų rinkimines kampanijas, perka eterio laiką ir konsultantus, o patiems politikams atseikėja didelius honorarus už konsultavimą.

B.Sandersas ne kartą atkreipė dėmesį, kad H.Clinton ilgus metus buvo penima korporacijų, iš esmės kuriančių pajamų nelygybę, pinigais. „Citigroup Inc.“, „JPMorgan Chase&Co“, „Goldman Sachs“, „Morgan Stanley“. Pridėkite eilę didžiųjų advokatų kontorų, gynusių šių kompanijų interesus nuo 2008 m. finansų krizės padarinių. Nepamirškite tokių žiniasklaidos konglomeratų kaip „Comcast“, „Time Warner“ ir „Viacom“ – sakoma, kad šitos kontoros rėmė ne tik įnašais, bet ir eteriu, ypač pasistengdamos eterio laiko nesuteikti H.Clinton konkurentams.

Bekompromisė B.Sanderso pozicija milijonams Amerikoje ir gausybei žmonių visame pasaulyje suteikė vilties, kad JAV demokratijoje ar bent jau prezidento rinkimuose galima sumažinti komercijos elementą.

Bekompromisė B.Sanderso pozicija milijonams Amerikoje ir gausybei žmonių visame pasaulyje suteikė vilties, kad JAV demokratijoje ar bent jau prezidento rinkimuose galima sumažinti komercijos elementą. „Nušalinti oligarchus nuo politikos“ – toks buvo vienas iš esminių B.Sanderso programos punktų, apėmęs skaidrumo mechanizmus, perėjimą nuo privataus rinkimų finansavimo prie viešo ir t.t.

Tačiau B.Sandersas išsižadėjo visko ir Demokratų partijos suvažiavime parėmė H.Clinton. Perkreiptu veidu ir su kiekvienu žodžiu labiau nuplikdamas jis savo rėmėjus gąsdino Donaldo Trumpo baubu ir užmiršo visą kritiką buvusiai oponentei. Dar daugiau – jos akivaizdžius trūkumus pridengė neišradingu melu.

Vertybinė kapituliacija – ne blogiausia dalis, B.Sandersas „pasistengė“ dar labiau. Viena iš priežasčių, kodėl B.Sandersas tiek ilgai gadino prarūgusios sistemos gyvenimą – judėjimas „Bernis arba nieko“ („Bernieorbust“). Į jį susibūrė amerikiečiai, norintys esminių, jau ne kartą žadėtų permainų: didesnės pajamų lygybės, dėmesio šalies infrastruktūrai, mokslo prieinamumo gerinimui ir t.t. Jie puikiai suprato, kad joks kitas kandidatas net nemėgins reikalingų permainų įgyvendinti: ne už tai juos korporacijos išsirenka. Ir nedviprasmiškai pagrasino: arba B.Sandersas yra demokratų kandidatas, arba nebalsuojame.

B.Sandersas turėjo savo nuosekliausiems rėmėjams žinią – bet tikrai ne tokią, kokios jie tikėjosi. Jis pareiškė, kad nebalsavimas – tai pasitraukimas iš demokratijos. Kapituliacija: pilietis privalo balsuoti už mažesnį blogį.

Net turėdamas galimybę, neklausčiau B.Sandersas, kuo fiktyvus demokratas prezidento poste yra geriau už jokio demokrato, nes aš atsakymą žinau iš lietuviškų kronikų.

Mat ne kartą girdėjau iš neva-socialdemokratų: jau geriau šita LSDP valdžioje, negu jokios kairės valdžioje. Ir visada tai reiškia vieną: baimę prarasti postus, atlyginimus, įtaką.

B.Sandersas puikiai supranta, kad H.Clinton prezidento kabinete reiškia gausybę darbo vietų demokratų partijos nariams visoje šalyje. Gausybę pamaitintų burnų ir dar ištikimesnę paramą.

Niekinga? Žema? Tikrai taip! Bet argi gali sistema, kurios sėkmė priklauso nuo jos narių latentinės korupcijos, užauginti tokiam elgesiui atsparų senatorių? Ir, atvirkščiai, kokie šansai, kad visą gyvenimą kompromisus su egzistuojančia tvarka daręs asmuo lemiamu momentu pasirinks grįžti ant skydo?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min