Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Julius Naščenkovas: Rimties, protestas vyksta!

Šaltinis: 15min
0
A A

Julius Naščenkovas Valentino Mazuronio sprendimas tapti Darbo partijos nariu jau išnagrinėtas. Tiesa, nagrinėti nelabai buvo reikalo, V.Mazuronis pats parašė: „Taip, viena vertus, Darbo partija turi problemų su teisėsauga, bet parodykite man partiją, kuri jų neturi? Kita vertus, aš ten matau daug gerų partijos narių, kurie jau turi daug patirties, partija sutelkusi stiprų jaunimą. Kas liečia teisinius reikalus: kaltinimai pareikšti, bylos teismuose. Šie dalykai turi būti išspręsti teisiniu keliu.“.

Kitaip tariant – karjera ir nieko asmeniško. Nepriimkime ir mes to asmeniškai, verčiau patikrinkime, ką reiškia V.Mazuronio atėjimas Darbo partijai ir kaip tai paveiks partijos elektoratą.

Darbo partija kelią pradėjo kaip nesisteminė partija. Viktoras Uspaskichas savo kalbomis ir elgesiu skyrėsi nuo visų tuo metu matomų politikų, jo asmenyje dar aiškiau nei Rolando Pakso atveju matėsi „mes“ ir „jie“ takoskyra.

Apibrėžti, kas tie „jie“, ne visada paprasta, bet galite įsivaizduoti, kad „jie“ - tie, kuriems pavydima. Pinigų, įtakos, garbės, (ne)pelnytai gero gyvenimo. Jų politika – dominuojanti, nes politika – jų, statistinės mažumos, įrankis. Šitame kontekste „mes“ protestuoja prieš dominuojančią politiką, įrodinėja, kad iš jų paimama per daug, o duodama visko per mažai: pagarbos, sprendimų ir galimybių.

Kas gi galėtų V.Mazuronį vadinti protesto žmogumi? Vadybininku – taip. Biurokratu – taip. Sisteminiu politiku – taip.

Racionalioje tikrovėje tokie protesto balsai sektų paskui idėjas ir lyderius, siūlančius alternatyvą. Bet už realybėje už lango protestas yra tik reklamos priemonė, įsitikinkite tuo patys sekdami protesto vedlių darbą Seime. Nuo koalicijų iki programinių dokumentų – dar nė vieni, prisiėmę protesto teisę, nėra pasiūlę apčiuopiamos, konstruktyvios, išgrynintos alternatyvos.

Naivu to tikėtis, ypač kai ant popieriaus aršūs protestuotojai pradeda dirbti valdančiojoje daugumoje ir Vyriausybėje.

Kas gi galėtų V.Mazuronį vadinti protesto žmogumi? Vadybininku – taip. Biurokratu – taip. Sisteminiu politiku – taip. Jo veikimo maniera, požiūris į save ir pasaulį, viskas liudija ne protestą, o, atvirkščiai, siekį būti egzistuojančios sistemos dalimi. Ir ne šiaip sau „sudedamąja“, bet reikšminga sprendžiamąja.

Būti reikšmingu ne šiaip sau, o pripažintai reikšmingu – ar tai blogas tikslas? Nebūtinai: už jo gali slypėti sąžininga ir reikli vadyba – sako, kad būtent tokia V.Mazuronis pasižymėjo Aplinkos ministerijoje.

Todėl nenustebčiau, jei V.Mazuronis norėtų Darbo partiją padaryti „normalia“ tėvsąjų ir LSDP „normalumo“ prasme: nuoseklią ir nuosaikią. Sukurti sau daugiau komforto mažinant priešų, didinant sąjungininkų skaičių. Kur daugiau galima atlikti tokias transformacijas jei ne partijoje su skolintu identitetu?

Ar tokia manipuliacija naudinga V.Mazuroniui? Tikrai taip: jis gauna struktūrą, išteklių ir pasitikėjimo kreditą. Egoistiška sėkmės istorija! Gal ir darbopartiečiams bus sveika pamatyti, kaip jų blogais jausmais manipuliuojama vardan asmeninės naudos – tada jie galės nueiti į kitą partiją ir visiems garsiai pasakyti: „Taip, viena vertus (įrašykite pavadinimą) partija turi problemų su teisėsauga, bet parodykite man partiją, kuri jų neturi? Kita vertus, aš ten matau daug gerų partijos narių, kurie jau turi daug patirties..“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min