Dabar populiaru
Publikuota: 2015 sausio 5d. 14:05

Jūratė Juškaitė: Laimėti „Auksinį balsą“ lengviau, nei pasakyti „Aš esu feministė“

Jūratė Juškaitė Kai pirmąją naujųjų metų dieną LRT „Auksinio balso“ finale* suskambo Aistės Lasytės balsas „Jeigu aš būčiau vyras“ natomis, turbūt ne vienai televizijos žiūrovei ar žiūrovui pasirodė, kad išgirdo naujųjų metų manifestą. Nors pati daina ne nauja, tačiau pirmą kartą ypač populiariame, tiesiogiai transliuojamame nacionalinės televizijos šou skambėjo lietuviška feministinė daina, „be vyniojimų į vatą“ kritikuojanti vyrams palankią, patriarchalinę lyčių sistemą, tiesiai įvardijanti, kad vyrai šiame pasaulyje turi gerokai daugiau privilegijų ir laisvės.

Grupės „Liūdni slibinai“, kuriai ir priklauso aktorė bei dainininkė A.Lasytė puslapyje internete kūrinys vadinamas „feministinio šauksmo“, o A.Lasytė, pasirodo, savęs feministe nelaiko, nors dainuoja „Aš moteris, Ne žmogus, Žmogus tai – jis“. Vertinimo komisijos nario dirigento Gintaro Rinkevičiaus paklausta, ar aktorė nėra feministė, A.Lasytė juokdamasi atsakė „Ne“. G.Rinkevičius pridėjo: „Tai aš tikiuosi, kad iki to mes neprieisime.“

O gaila! Ši daina turėjo būti ne tik naujosios kartos manifestas, bet ir mūsų mamų bei močiučių godų atspindys: tų, kurios laikė tris namų kampus – gamyklose stovėdavo prie konvejerio, dirbo žemės ūkio darbus ar mokė vaikus, o grįžusios iš darbo viena ranka supo verkiantį vaiką, kita maišė puodus ir dar kažkaip tai bedarydamos iškuopdavo namus.

Deja, A.Lasytės naujametis „manifestas“ – bloga žinia toms menininkėms, kurios meną renkasi kaip priemonę kelti politinėms, ekonominėms ir socialinėms problemoms. Visuomenės sąmonėje jos bus „lasytės“, „mergužėlės“, kurios trypčioja ir nežino, ką nori pasakyti, keliančios idėjas, iš kurių tokie „garbūs“ vyrai, kaip p. Rinkevičius, ir likusi visuomenės dalis skaniai pasijuoks.

Šioms moterims A.Lasytė pasakė nemananti, kad toks vergiškas darbų pasiskirstymas yra neteisingas, kad iki banalumo nuvalkiota pagrindinė feminizmo idėja, jog vyrai ir moterys yra lygūs – radikalizmas. A.Lasytė savo juoku taip pat nubraukė visas feministes ir feministus, kurie kovoja su ekspertų epideminiu vadinamu lytimi pagrįstu smurtu šeimoje, kalba apie penktadalį siekiantį moterų ir vyrų atlyginimų skirtumą, siekia, kad mergaitės turėtų galimybę būti vienodai lavinamos ir palaikomos mokykloje ir t.t.

Bet pasakydama, „Aš nesu feministė“ A.Lasytė greičiausiai labiausiai nuvylė pati save: visuomeninės televizijos žiūrimiausiu eterio laiku pripažinti, kad nesupranti, apie ką kuri dainas ir kodėl būtent tokias dainuoji – turėtų būti nemenkas smūgis pačiai sau. Na, o mizoginistiškai nusiteikusi visuomenės dalis turbūt euforiškai linkčiojo galvomis, mintyse patvirtindami savo „aksiomą“, kad mąstymas, politiškumas, socialinių klausimų kėlimas ir revoliucijos – moterims svetimi dalykai iš prigimties. Štai atėjo „mergužėlė“, dainuoja ir pati nesupranta – apie ką…

Deja, A. Lasytės naujametis „manifestas“ – bloga žinia toms menininkėms, kurios meną renkasi kaip priemonę kelti politinėms, ekonominėms ir socialinėms problemoms. Visuomenės sąmonėje jos bus „lasytės“, „mergužėlės“, kurios trypčioja ir nežino, ką nori pasakyti, keliančios idėjas, iš kurių tokie „garbūs“ vyrai, kaip p. Rinkevičius, ir likusi visuomenės dalis skaniai pasijuoks.

Joms teks „atsimušinėti“ ir įrodinėti savo idėjų aktualumą. Ironiška, jei ne „baisios“ praeities feministės, šiandien A.Lasytė būtų namų šeimininkė ir žemdirbiškoje Lietuvoje savo iš tiesų įstabų aktorinį talentą demonstruotų nebent kiaulėms. Kaip ir dar būrys kitų „ne feminisčių“, kurios naudojasi Lasytės pajuoktų moterų ir vyrų pastangomis, dažnai jiems kainavusiems pašaipą ir pažeminimą, prastesnes karjeros galimybes ar visuomenės klounų etiketes.

Neseniai populiariosios kultūros apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas klausė „Kur mūsų Ema Watson?“, primindamas šios aktorės plačiai nuskambėjusią kalbą apie lyčių lygybės trūkumą, pasakytą Jungtinėse Tautose.

A.Lasytė turėjo puikią progą pasakyti „Štai čia“, tačiau, atrodo, vis dar gyvename tokioje visuomenėje, kurioje pasakyti žodį, prasidedantį „f“ raide, yra sunkiau nei laimėti nacionalinį auksinio balso konkursą. Tikėkimės, nebeilgai.
——————-
*Laidos įrašą galite rasti LRT svetainėje (žiūrėti nuo 111 min.)

Šis Jūratės Juškaitės komentaras paskelbtas žmogaus teisių portale manoteises.lt

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min