Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jūratė Tutlytė: Su galimybe tenka ir didžiulė atsakomybė

Šaltinis: 15min
0
A A

Jūratė Tutlytė Dairantis po šiuolaikinių mokslo centrų, muziejų analogus ir architektūrines patirtis Europoje, galime pastebėti, kad daugelis jų yra suprojektuoti ir veikia miestų centrinėse ar artimose joms dalyse, nemaža dalis upių prieigose.

Šia prasme planuojamo mokslo centro įkurdinimas Kauno Nemuno saloje savotiškai pateisina ar įpuola į simptomatišką „mokslo salų“ miestuose tendenciją. Iš esmės tai neprieštarauja ir pageidautinai Nemuno salos plėtros vizijai – kaip laisvalaikio, rekreacijos, aktyvizmo įvairiomis prasmėmis erdvės.

Vis dėlto, suintensyvinus salos užstatymą (vienas šalia kito besiformuojantys nemenki objektai: jau esama „Žalgirio“ arena užima beveik 40 000 kv. m., o planuojamas naujasis mokslo centro objektas užims iki 10 000 kv. m.) – kyla pavojus pažeisti šios jautrios ir unikalios teritorijos balansą įvairiais aspektais, ypač palaikant gamtos ir urbanizuotų struktūrų, aktyvaus ir pasyvaus laisvalaikio sinergiją. Tačiau tai nereiškia, kad Nemuno sala šiandien yra pilnai suformuota ir pasižymi neabejotinu identitetu, į kurį netektų kėsintis.

Nemuno salos aktyvavimo ir užpildymo prasmingu turiniu klausimas iki šiol aktualus. Mokslo centras, kurio idėjos vystyme dalyvauja Vytauto Didžiojo ir kiti šalies universitetai, – viena iš galimybių.

Fizine prasme, ji iš tiesų atrodytų pakankamai neblogai sutvarkyta, natūraliai įsiliejanti į miesto urbanistinį audinį, tačiau iki šiol tai – neartikuliuota ir iš dalies deaktyvuota miesto viešoji erdvė, kurioje, nepaisant minių, plūstančių čia masinių renginių metu, vis dėlto trūksta žmonių.

Visuomenės apklausos rodo, kad žmonės saloje vis dar jaučiasi nesaugiai ir ji pilnai neveikia kaip vieta, skatinanti socialinį dialogą, kur galima mėgautis sambūviu su savimi ir kitais.

Miestiečiai čia ypač pasigenda geresnės infrastruktūros ir aktyvių pramogų šeimoms. Todėl Nemuno salos aktyvavimo ir užpildymo prasmingu turiniu klausimas iki šiol aktualus. Mokslo centras, kurio idėjos vystyme dalyvauja Vytauto Didžiojo ir kiti šalies universitetai, – viena iš galimybių.

Tačiau kartu su galimybe tenka ir didžiulė atsakomybė. Ir jei turinio, veikimo programos klausimas čia didelių abejonių nekelia, tai fizinės-urbanistinės struktūros formavimas šaukiasi ypatingo susitelkimo. Nes apsisprendimo akivaizdoje vienu svarbiausių klausimų tampa ne „kas“, bet „kaip“.

Kaip pavyks suderinti ankstesnes vizijas su naujomis, kaip profesionaliai bus atlikti reikiamų strateginių ir detaliųjų planų pakeitimai, kaip taikliai suformuotos sąlygos ir kokybiškai surengtas tarptautinis architektūrinių idėjų konkursas.

Kokį galiausiai fizinį pavidalą įgaus naujasis mokslo centras ir ar pavyks paraleliai plėtoti gretimas teritorijas, ypač kairįjį Nemuno krantą, sustiprinti ryšį su senamiesčiu, jungtį su sala per S. Daukanto gatvę ir pan. Ir pagaliau kokią pridėtinę ar simbolinę vertę tai padės miestui sugeneruoti?

Kalbu apie nepriekaištingą urbanistinio raštingumo ir architektūros profesionalumo lygį, talentą bei architektūros misiją generuoti kultūrinę vertę, o per tai ir galimybę modeliuoti miesto įvaizdį.

Šiandien Kaunas – jau Europoje pripažintas tarpukario modernistinės architektūros paveldo taškas. Tuo tarpu Lietuva vis dar neturi nei vieno šiuolaikinės architektūros objekto, verto neabejotino tarptautinio ar pasaulinio pripažinimo, čia retai kada projektuoja tarptautinę šlovę pelnę architektai iš svetur.

Su visa pagarba vietos meistrams ir kūrėjams, tikiu, kad šiuolaikinei Lietuvos architektūrai reikia savotiško tarptautinio slėgimo, biofizikos terminais tariant, osmoso kaip molekulinės difuzijos, kuri įsiskverbtų pro membraną ir pagerintų ląstelių judėjimą architektūriniame organizme.

Prisiminkime Guggenheimo muziejaus atvejį ir jo sukeltą taip vadinamą Bilbao efektą (architektas Frankas O. Gehry, 1997). Inovatyvi ir originali statinio architektūra, jos dizainas efektyviai pasitarnavo rekonstruojant miesto įvaizdį ir parėmė naują miesto marketinginę strategiją, į miestą pritraukdamas skaitlingus turistų srautus.

XX a. pabaigos ikoninės architektūros pavyzdys įkūnija svarbią visuomeninės-kultūrinės paskirties architektūros misiją, kurią jai nulėmė istorinės aplinkybės dar nuo XX a. pradžios, kuomet sekuliarėjant visuomenei, muziejai imti laikyti naujųjų laikų šventovėmis. Tad galimybė, jei ne būtinybė, sukurti kažką ypatinga ypatingos auros vietoje – akivaizdi.

Vis dėlto čia pat norisi atkreipti dėmesį į tai, kad architektūrinės ikonos, kartais viešame diskurse taip įvardijama „atvirutinė“ architektūra, kurios potencialiai galėtume šiuo atveju siekti – tai ne architektūros išorinio grožio konkursas, kurio finalas yra tiražuojami vaizdai pirmuose žurnalų puslapiuose ar knygų viršeliuose, ir juo labiau ne jos impozantiškos apimtys.

Kitaip tariant, ji nieko bendra neturi su vien išskirtinėmis fizinėmis (aukštis, masė) ar estetinėmis savybėmis. Atvirkščiai, ji gali pasižymėti netgi nereikšmingais fiziniais parametrais (pavyzdžiui, Ronšano koplyčia Prancūzijoje, architektas Le Corbusier, 1959).

Jos išskirtinumą ir vietoženklinę vertę kuria ypatingas santykis su vieta, generuojamos prasmės ir gebėjimas modeliuoti tai, ko nesitikime – tai kur kas daugiau nei įprastas utilitarumas ir tikrai ne mažiau nei poezija, virstanti raiškia vietos naratyvo linija. Dar viena atvira galimybė Kaunui, jei tik labai pasiseks.

Doc. dr. Jūratė Tutlytė yra architektūrologė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentė

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min