Daug ką pasako faktas, kad Lietuva jau beveik pusę metų neturi normaliai dirbančios vyriausybės. Nuo gegužės mėnesio, paaiškėjus istorijoms apie tuomečio premjero Gintauto Palucko nešvarius sandėrius ir kitas makles, Vyriausybės darbas buvo paralyžiuotas.
Ministerijose ir kitose valdžios institucijose įsijungė „laukimo režimas“. Darbai nevyko, sprendimai nebuvo priimami. Kaip taikliai pastebėjo buvęs premjeras Saulius Skvernelis, „iš fabriko dūmai neberūko“.
G.Paluckas atsistatydino rugpjūčio pradžioje. Bet iki šios dienos vis dar neturime pilnos sudėties Ministrų kabineto. O ar ir šis, vargais negalais sulipdytas kabinetas gyvuos kiek ilgiau, abejotina.
Žinia, valdančioji koalicija marga, ministerijas valdo ir socialdemokratai, ir „Nemuno aušra“, ir Valstiečiai – žalieji, ir Lenkų rinkimų akcija. Tiesa, dar ir Prezidentūra...
Šias, skirtingų partijų, skirtingų interesų valdomas ministerijas turėtų sujungti bendram darbui premjerė, kuriai, pasak pačių socialdemokratų, nepakanka patirties, bet tai kompensuoja jaunatviška energija.
Iš tiesų, jei kyla kokios problemos, paskiriamas nevykęs ministras, premjerė žada pati „viską sutvarkyti“. Net I.Adomavičių ji vadino „empatišku žmogumi“ ir žadėjo asmeniškai pagelbėti atliekant ministro pareigas. Bet ar to pakanka Ministro pirmininko pareigoms vykdyti?
Nesvarbu, privačiame versle, ar viešojo sektoriaus organizacijoje, vyriausybėje, vadovas yra lyderis. Jis generuoja strategines idėjas, numato taktinius žingsnius, rūpinasi operatyvine veikla.
Tačiau net ir labai aktyvus, įžvalgus, patyręs lyderis vienas ne kažin ką nuveiks. Jis turi suburti komandą, besirūpinančią, dirbančią bendram labui ir padedančią lyderiui.
Ar tokia komanda galime pavadinti dabartinį Ministrų kabinetą, o politine lydere premjerę Ingą Ruginienę? Ar Vyriausybė, kuri vadovauja ne šiaip UAB‘ui, o visai valstybei, su visais jos iššūkiais, rūpesčiais, problemomis veikia kaip komanda, vadovaujama autoritetingo lyderio? Ar ministrai, kiti aukšti pareigūnai pripažįsta ją lydere?
Buvęs Aplinkos ministras, „aušrietis“ P. Poderskis, patapęs ministerijos kancleriu, savo pavaldumui priskyrė visas ministerijos kuruojamas institucijas (pradedant Aplinkos departamentu, baigiant Žemės tarnyba). Vadinasi, naujasis ministras nušalintas nuo politinių klausimų sprendimų. O ką į tai I.Ruginienė? Tyli.
Naujoji Socialinių reikalų ir darbo ministrė planavo nebeleisti piktnaudžiauti nedarbo išmokomis tiems darbuotojams, kurie nusprendžia „paatostogauti“ nuo darbo. I.Ruginienė, kaip ir dera buvusiai profsąjungų lyderei, atkerta, kad „visi nusipelno“ socialinių išmokų.
Lenkų rinkimų akcijos deleguota Teisingumo ministrė teigia nedarysianti nieko, kad įteisintų tos pačios lyties partnerystę. Premjerė atkerta, kad ji pati teiks atitinkamą įstatymo projektą.
I.Adomavičius siaučia Kultūros ministerijoje (beje, regis, kartu su I.Ruginienės patarėju). Bet iš premjerės tyla. Ir tik negebėjimas atsakyti, kam priklauso Krymas, galų gale priverčia šį veikėją atsistatydinti.
Krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė aktyviai kovoja dėl būtinų krašto apsaugos poreikių finansavimo, o paaiškėjus, kad po kariuomenės „reikmėmis“ gali būti paslėptos išlaidos keliams ir šaligatviams bei KAM‘o vadovybei išreiškus nepasitenkinimą, premjerė „komandos narei“ žiebia – „tai sabotažas“.
Ar tai panašu į veikiančią Vyriausybę? Darnią komandą?
Ką jau bekalbėti apie rinkiminius pažadus.
Žadėta pažaboti infliaciją, bet ji per metus išaugo virš 3 procentų. Žadėta, kad bus nustota griauti švietimo sistema. Rezultatas – suklastoti abitūros egzaminai, pridėti balai, dar didesnė painiava.
Žadėta lyg burtininko lazdelei mostelėjus panaikinti eiles poliklinikose ir prie gydytojų kabinetų. Rezultatas – eilės tik išaugo, juk gydytojų nepadaugėjo. Dėl to nesąžiningai metami kaltinimai privačiai medicinai.
Žadėta sutramdyti lupikaujančias valstybines energetikos įmones. Bet, pasirodo, kad jos dirba labai neblogai, suneša milijonus į valstybės biudžetą. Tad dėl jų valdymo – jokių pokyčių.
Net 150 eurų per mėnesį didės pensijos, žadėjo socialdemokratai. Bet jos kitais metais padidės tik vidutiniškai 80 eurų, kaip ir prie buvusios vyriausybės. O biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimų augimo tempai gerokai mažesni negu buvo dirbant i.Šimonytės vyriausybei.
O ką į šiuos iššūkius I.Ruginienė?
Dabar ji labiausiai džiaugiasi įkurtuvėmis premjero rezidencijoje, kurią už ketvirtį milijono eurų suremontavo jos pirmtakas G.Paluckas. Ir laukia šv. Kalėdų. Galės pasistatyti, kaip pati entuziastingai pasakoja žiniasklaidai, dviejų metrų eglutę.
Viliojantys buvo socialdemokratų pažadai. Bet po metų jau norisi klausti: „Ar valstybė dar veikia“.
