To aš tikiuosi iš viešųjų intelektualų – žmonių, kurie skaitė graikus (be abejo, graikiškai), išmano filosofiją, literatūrą, istoriją, politiką, meną. Žmonių, kurie kartkartėmis prabyla viešai ir jų autoriteto svoris prislegia. Jie žino praeitį, seka dabartį, bendrauja su užsienio intelektualais, daro tyrimus savo lauke. Jie žino geriau, mato pilną vaizdą. Ką mes be jūsų darytume? Rimtai.
Per paskutinį pusmetį buvo pasakyta ir parašyta tiek, kad, matyt, verta būtų išleisti kokią rinktinę. Bet tekstai trumpėja, atrodo, lyg ir trūksta žodžių, bet aš labai laukiu antros bangos.
Tekstų, kurie padėtų mums suprasti ne tik „didžiąją politiką“, bet ir tai, kas vyksta mūsų viduje. Kalbėtų apie sprendimus – ne abstrakčiai, kad reikia kalbėtis, konstatavimo, kad nieko nevyksta (iš tiesų juk vyksta). Nereikia pažadėti, kad įveiksime nerimą ar pasibjaurėjimą, bet galėtumėte įvardyti taip, kad būtų galima atpažinti save ir susitapatinti?
Mane įtikintų tie, kurie būtų sukišę rankas į žemę – ne tik metaforiškai, o ir praktiškai. Savanoriavę vaikų stovykloje, senelių namuose ar prisidėję prie bendruomenės daržų. Patirtis „iš gyvenimo“, o ne tik iš knygų lentynų padėtų. Arba pasidalinkite, su kokiomis kliūtimis susiduriate turėdami galią – būdami galią turinčių organizacijų valdybose, ugdymo įstaigų vadovybėje, visokių komitetų nariais – kas jums trukdo vystyti dialogą ir prisidėti prie geresnio sugyvenimo?
Galėtumėte pasidalinti įžvalgomis, kaip ugdyti laisvę savyje ir kituose. Prašau mažiau tarptautinių žodžių, mažiau nuorodų į klasiką, kurią ne visi bendrapiliečiai skaitė. Nesakau, kad privalote duoti praktinius įrankius – bet gal po tyrimų, analizės, diagnozių ir metarefleksijų jums kilo kokia nors idėja, kuria verta pasidalinti? Jūsų „know-how“, kaip sakoma. Papasakokite, kaip jums sekasi skatinti dialogą, įsiklausyti ir susikalbėti. Nebūtinai su aliuzija į Kafką – užtektų į paprastą bendražmogiškumą, į pastangas kažką daryti su atjauta ir supratimu.
Empatija, kuri leistų suprasti, kad gal gyvename kaimynystėje, apsiperkame tame pačiame prekybos centre, turime tą pačią viltį sugyventi. Kad „kažką daryti“ nėra tik ironiškas haštagas, o realios pastangos, reikalaujančios įkvėpimo, palaikymo ir, taip, programavimo. Galbūt būtent iš jūsų?
Žinoma, išgyvename ir be jūsų, gerbiami viešieji intelektualai, kiekvienas savaip.
