Dabar populiaru
Publikuota: 2016 balandžio 22d. 16:53

Kazys Grybauskas: Lietuvos miškų naudą vėjai gaudo

Kazys Grybauskas Valstybės biudžete žioji skylė, pro kurią kol kas vis dar stūgauja vėjai. Turiu pagrindo taip manyti. Iš štai kodėl. Lietuvoje šiuo metu yra daugiau nei 2 mln. ha miškų. Apie pusė jų yra valstybinės reikšmės, kuriuos prižiūri 42 valstybės įmonės miškų urėdijos. Dar beveik 35 proc. miškų yra privatūs, o didžioji dalis – apie 12 procentų visų likusiųjų miškų – apie 230 tūkst. ha, yra vadinamieji rezerviniai, skirti nuosavybės teisėms atstatyti.

Štai čia ir slypi toji didžiulė valstybės biudžeto skylė. Iš tiesų – tai miškai, kuriuos jau daugiau nei ketvirtį šimtmečio galima vadinti miškais be šeimininko. Tiesa, teisiškai šiuos, kaip ir visus kitus miškus prižiūri miškų urėdijos, tačiau faktiškai ta priežiūra daugiausia apsiriboja priešgaisrine ir sanitarine apsauga, o teisių šiuose miškuose jos neturi jokių.

Tiesa, negalima pasakyti, kad reikalai šioje srityje absoliučiai nejuda – projektuojami nauji sklypai ir dalyje miškų palengva atsiranda šeimininkai, kai kurie miško plotai perleidžiami miškų urėdijoms, tačiau perspektyva nelabai džiuginanti.

Suprojektavus lygiaverčius žemės sklypus pagal išvadas dėl žemės, miško ar vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir patenkinus prašymus pirkti valstybinės žemės, tokių miškų, kurių niekas nei eksploatuoja, nei privatizuoja, praėjusių metų duomenimis, laisvos žemės fondo miškų fondas šalyje sudaryto dar per 96,7 tūkst. ha.

Lietuvos valstybė vien dėl kažkieno abejingumo, nesusikalbėjimo ar kitų priežasčių kasmet praranda milijonus eurų valstybės turto.

O juk laikas daro savo – neeksploatuojamo miško vertė ne tik nedidėja, bet priešingai – neeksploatuojamas miškas palengva nuvertėja. Taigi, Lietuvos valstybė vien dėl kažkieno abejingumo, nesusikalbėjimo ar kitų priežasčių kasmet praranda milijonus eurų valstybės turto.

Praradimai dėl neūkininkavimo šiuose miškuose, kai kasmet rezervuotose nuosavybės teisėms atkurti miškuose galima kirsti po 515000 kietmetrių medienos tik pagrindiniais kirtimais, vertinant nenukirsto miško kainomis sudaro 9,25 milijonų eurų. Be abejo, nuo visuomenės tai siekiama nuslėpti, o viešojoje erdvėje manipuliuojama švedų, kurie gali ir pas mus padaryti taip, kaip kad padarė Latvijoje „baubu“.

Teisybė, mūsų kaimynės Latvijos labai netolimoje miškų istorijoje būta juodų puslapių. Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, šalies miškų ūkių turtas už čekius buvo išdalintas darbuotojams, tačiau daugelio miškų ūkių akcijas perpirko mišrios bei užsienio kapitalo bendrovės ir miškus imta kirsti be atodairos.

Tuomet Latvijos Vyriausybė 1999 m. įvykdė naują reorganizaciją. Valstybinei miško tarnybai buvo paliktos tik miškų kontrolės funkcijos – prižiūrėti, kaip ūkininkaujama miškuose, o valstybinius miškus valdyti pavesta vienai įmonei – AB „Latvijas valst meži“, kurios visos akcijos priklauso valstybei. Ši įmonė pati jokių darbų miške neatlieka, tik organizuoja konkursus darbams pirkti.

Tiesa, pajamos iš pradžių padidėjo, tačiau po staigaus miško produkcijos realizavimo pakilimo, latviai išvydo ir liūdną perspektyvą – miškas prarado šeimininką: vieni matuoja biržes, kiti mišką kerta, o sodinti nėra kam. Suprantama, toks miškų tvarkymo principas neatitiko tarptautinių Forest Stewardship Council (FSC) principų ir kriterijų, todėl latviai 2011 m. net buvo netekę tarptautinio FSC sertifikato.

Visai kitaip tvarko miškus mūsų kaimynė Lenkija, kurios ne tik miškingumas panašus į mūsų, bet ir valstybinių miškų valdymo struktūra labai panaši į mūsiškę. Tiesa, Lenkijoje valstybei priklausantys miškai sudaro net apie 82 proc. visų miškų ploto. Tačiau Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, puikiai pasiteisina trijų pakopų valstybinių miškų valdymo organizacinė struktūra, kuri jau daugelį metų netrukdo šios šalies narystei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO).

Tuo tarpu Lietuvoje dar vis nerimsta miškų nusavinimu suinteresuotos grupuotės, surasdamos vis naujas veiklos formas. Taip viena po kitos gimė grobuoniškos Lietuvos „miškų reformų“ idėjos, kurios ir dabar gajos Generalinės miškų urėdijos koridoriuose.

Pradžioje, vadovaujantis neaišku už kieno pinigus samdytų užsienio analitikų analize, buvo rekomenduojama mūsų šalies miškininkams imti pavyzdį iš Latvijos miškininkų, po to dangstomasi mistiniu „Visuomio“ vardu, o dabar – stojimo į EBPO vėliava. Nors pastaroji organizacija tiek ir nereikalauja iš mūsų.

Lietuvai, didžiulių mūsų miškininkų pastangų dėka, pavyko išvengti Latvijos likimo, o Jeilio (JAV) universiteto mokslininkai 2012 m. Lietuvą pripažino geriausiai pasaulyje miškus saugojusia valstybe.

Tačiau per visą tą išorinį šurmulį niekas neatkreipė dėmesio į vidines problemas, kad Lietuvos miškuose juodas darbas jau pradėtas savomis rankomis. Kodėl, prisidengiant nuosavybės teisių į turtą atstatymu, kone penktadalio Lietuvos miškų negalima buvo nei suvalstybinti, nei privatizuoti?

Kas gali paneigti, kad kažkas nelaukė savojo kąsnio? Bet jei ir yra tas „kažkas“, kuris laukė, tai jam teks dar ir kaip nusivilti, nes neprižiūrimas miškas palengva netenka savo vertės, ir tas kąsnis nebe toks „riebus“ bepalieka...

Juk norint turėti našų mišką, privalomi ir sanitariniai, ir retinamieji, ir šviesinamieji kirtimai. O kur dar priešgaisrinė apsauga, kova su ligomis, kenkėjais ir kitos priemonės? Tiesa, buvo mėginimų dalį šių miškų privatizuoti, tačiau ir čia menka išeitis, nes ne kiekvienas savininkas sugeba mišką tvarkyti – tam reikia ir išteklių, ir specifinių žinių.

Kita vertus, jei ir nėra to „kažko“, valstybė patiria didžiulius netiesioginius nuostolius – darbo vietas kaimo vietovėse. Jei netolimoje praeityje miškų sistemoje dirbo per 24 tūkst. žmonių, tai dabar jų nebeliko nė 4 tūkstančių. Mat vienam „užkliuvo“ miško ruoša, kitam – lentpjūvės, dar kito koja už medelynų „užkliuvo“.

Lietuvos miškų sistemoje turėtų dirbti ne mažiau kaip apie 6 tūkst. kvalifikuotų specialistų, t. y., tiek kaimo žmonių Lietuvos miškai galėtų sulaikyti nuo emigracijos.

Tiesa, kiekvienoje ūkio šakoje laikas reikalauja reformų, bet ar visada jos pasiteisina kitais aspektais? Miškininkai – specifinė profesija ir ūkinė veikla negali būti visa jų darbo esmė. Neįkainuojama aplinkai miško biologinė reikšmė, o visuomenei svarbi jo egzistencinė vertė.

Tik miškininkų gretos, dėl neapgalvotų reformų, vis retėja, o iš tiesų, kad veiksmingai funkcionuotų visos miškų valdymo ir tvarkymo grandys, urėdijos turėtų ne „trauktis“, o dar pasipildyti naujais, laikmetį atitinkančių profesijų žmonėmis – rekreacijos ar medžioklės specialistais, ekologais ar specialistais, dirbančiais švietėjišką darbą.

Lietuvos miškų sistemoje turėtų dirbti ne mažiau kaip apie 6 tūkst. kvalifikuotų specialistų, t. y., tiek kaimo žmonių Lietuvos miškai galėtų sulaikyti nuo emigracijos. Kodėl kitose šalyse rūpinamasi įdarbinimo klausimais, kodėl Vokietijoje miškininkams nurodomas ne maksimalus, bet minimalus darbuotojų, kurį jie privalo išlaikyti, skaičius, nors šioje šalyje miškai ne tik, kad patys neišsilaiko, bet dar ir dotuojami iš valstybės biudžeto.

Tuo tarpu Lietuvoje miškininkų išlaikymas ne tik kad valstybės biudžetui nieko nekainuoja, bet jų sumokami mokesčiai dar ir papildo biudžetą. Todėl jau vien įjungus į valstybinių miškų sistemą laisvos žemės fondo miškų fonde liksiančius 96,7 tūkst. ha vadinamųjų rezervinių miškų, orientuojantis pagal vidutinį girininkijos (3,1 tūkst. ha), Lietuvos miškai galėtų pasipildyti virš 30 girininkijų ir apie šimtą eiguvų.

Taigi, ir esant dabartinei miškų valdymo struktūrai, galima būtų sukurti Lietuvos kaimui apie tris šimtus naujų darbo vietų! Be to, daugiausiai tokių „bešeimininkių“ miškų, apytikriai po 5–8 tūkst. ha, yra Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Šalčininkų, Švenčionių, Varėnos, Vilniaus ir Zarasų rajonų savivaldybių teritorijose, kuriose nedarbo problema itin aktuali.

Kita vertus, miškininkai – kurianti grupė, kurios gausėjimas sukuria prielaidas naujų darbo vietų atsiradimui ir kitose srityse: aptarnavimo, kultūros švietimo ir kt. Bet kol kas Lietuvoje mažai kam rūpi valstybės turtas, o nedarbo problemos žiniasklaidoje apskritai beveik nediskutuojamos.

Matyt, Lietuvos žmonės dar labai gerai gyvena, kad gali leisti vėjais tokius didžiulius turtus, kad Lietuvoje jau gimė planai 2016 m. pabaigoje parengti Miškų įstatymo pakeitimo projektą, atsisakant nuostatos, nustatančios urėdijų skaičių, 2017 m. pabaigoje sujungti miškų urėdijas į vieną įmonę, o toliau – „kaip Dievas duos“. Tik įdomu, kam ir ką jis duos?

Kazys Grybauskas yra Seimo Kaimo reikalų komiteto narys, socialdemokratas

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min