Pirmiausia, valstybė jau dabar turi kontrolinį akcijų paketą ir sprendžiamąją galią. Privačių investuotojų akcijų išpirkimas nesuteiktų jokių naujų ekonominių svertų, o valstybei kainuotų šimtus milijonų eurų. Tai lėšos, kurias tikslingiau būtų investuoti į šalies gynybą, tinklų modernizaciją, atsinaujinančios energijos šaltinius ar energetinį saugumą.
Antra, privačių investuotojų dalyvavimas užtikrina įmonės „Įgnitis“ skaidrumą ir discipliną kapitalo rinkose. Visiškas jų išstūmimas reikštų silpnesnę šios įmonės veiklos kontrolę. Tuo tarpu politinė retorika, esą privatus kapitalas „pelnosi gyventojų sąskaita“, yra patogi populistiniams sprendimams, tačiau neparemta jokiais grįstais argumentais.
Trečia, tokie siūlymai siunčia nepalankią žinią finansų rinkoms. Jei viena didžiausių šalies įmonių būtų išbraukta iš biržos dėl populistinių politinių užgaidų, investuotojų pasitikėjimas Lietuva sumenktų, o valstybės skolinimasis taptų brangesnis.
Todėl šią idėją verta vertinti ne kaip rimtą ekonominį – finansinį planą, o kaip politinį projektą, skirtą pademonstruoti tariamą „kovą su privačiais nesąžiningais investuotojais“. Tik klausimas, ar mokesčių mokėtojai yra pasiruošę už šį politinį šou iš biudžeto mokėti šimtus milijonų eurų.
Lietuva šiandien yra vienoje iš svarbiausių energetikos kryžkelių: mūsų priklausomybė nuo importuojamos elektros energijos siekia daugiau nei pusę suvartojimo, o elektros kainos svyruoja pagal regiono rinkos kaprizus. Jūros vėjo parkai – tai reali galimybė užsitikrinti pigesnę, švaresnę ir vietoje gaminamą elektrą. Todėl R. Žemaitaičio ketinimai stabdyti šį procesą atrodo ne tik nepagrįsti, bet ir kenkiantys Lietuvos energetiniam saugumui. Būtų įdomu sužinoti kas yra tie proteguojami sausumos vėjo parkų vystytojai: kokios įmonės jiems atstovauja ir kas yra jų savininkai bei akcininkai. Atlikus tokia analizę, tikėtina paaiškėtų nemažai įdomių dalykų.
Argumentuotai kritikuoti projektų valdymą, skaidrumą ar konkursų sąlygas – sveikintinas dalykas. Tačiau stabdyti visą pažangią kryptį – tai tas pats, kas siūlyti atsisakyti geresnės ateities. Jūros vėjo energetika nėra prabanga, tai – būtinybė: be jos neįmanoma pasiekti nei Europos klimato tikslų, nei sumažinti elektros kainų mūsų vartotojams.
Tokios nemunaušriečių iniciatyvos rodo daugiau politinį populizmą nei atsakomybę už valstybės ilgalaikę starteginę raidą. Energetika negali būti matuojama vienadieniais sprendimais – ji reikalauja dešimtmečių planavimo ir nuoseklumo. Todėl klausimas paprastas: ar Lietuva pasirinks modernią, atsparią krizėms energetikos sistemą, ar leis populistams stabdyti strateginius šalies projektus vien dėl politinio triukšmo krentančių reitingų šviesoje?
„Ignitis grupės“ akcijų išpirkimo idėja kvepia brangiu populizmu
Diskusija dėl naujai paskirtos premjerės Ingos Ruginienės ir „Nemuno aušros“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio užuominos apie „Ignitis grupės“ fizinių investuotojų akcijų galimą išpirkimą yra paprasčiausiai skambi populistinė idėja.
Viešas „Ignitis grupės“ akcijų platinimas įvyko 2020 m. Valstybė valdo „Ignitis grupės“ kontrolinį akcijų paketą (75 proc.), o likusi akcijų dalis (25 proc.) priklauso privatiems investuotojams. Įmonės „Ignitis“ vadovas akcijų platinimą pavadino dešimtmečio sandoriu, kuris į Lietuvą pritraukė investicijų beveik už pusę milijardo eurų.
Galima žala šalies ekonomikai: nuo pusės iki vieno milijardo eurų
Ekonominis argumentas prieš privačių investuotojų akcijų išpirkimą paprastas: yra per brangu ir nenaudinga valstybei. Minimalistiniai vertinimai „iki pusės milijardo eurų“ už 25 proc. privačių investuotojų akcijų išpirkimą pagrįstai rodo milžinišką galimą žalą šalies mokesčių mokėtojams ir šios strateginės valstybės įmonės viešumo ir deramos kontrolės praradimą, bei investuotojų pasitikėjimo netekimą.
Tokias išvadas formuluoja ir nepriklausomi ekonomistai: vietoje to, kad iš valstybės įmonės „Ignitis“ kasmet gautinų dividendų (apie 100 milijonų eurų) sumomis būtų finansuojamas tinklų modernizavimas, užtikrinantis vartotojams energetinį atsparumą ir mažesnes elektros energijos kainas, paprasčiausiai būtų nukreiptas pravalgymui, siekiant užkamšyti biudžeto skyles. Kitaip tariant, tai – didelės apimties „oportunitetinė“ klaida, labiau panaši į politinę avantiūrą.
Reikia atminti, kad energetikos transformacija į visišką nepriklausomybę yra brangi ir ilgalaikė, o šimtai milijonų eurų, kurie laudiškai tariant būtų pravalgyti, yra auksinės lėšos, kurių jau neturėtume galimybės skirti tolimesniam saulės, sausumos ar jūros vėjo parkų, ar energijos kaupiklių projektų įgyvendinimui, kurie ir užtikrintų šalies atsparumą galimoms geopolitinėms ir energetinėms krizėms.
Finansų ministerija pažymi, kad toks populistinis noras, be išsamaus ekonominio – finansinio pagrindimo, Lietuvos biudžetui kainuotų apie 500 milijonų eurų. Šios galimos avantiūros kritikai pagrįstai skaičiuoja, kad toks politikų, siekiančių pasirodyti prieš savo rinkėjus, krentančių reitingų akivaizdoje, mokesčių mokėtojams atsieitų nuo 500 iki 800 mln. eurų. O oficialiai paskelbus akcijų išpirkimą, jo bendroji kaina gali padidėti netgi iki 1 mlrd. eurų. Kaip teigia ekspertai, šios išlaidos gal atsipirktų tik po kokių 20 ar daugiau metų. Tad ir kyla pagrįstas klausimas kam to reikią ?
Politinė deklaracija be aiškaus tikslo
Kiek anksčiau paskirtoji premjerė Inga Ruginienė skelbė, kad bus „ieškoma galimybių“ valstybei išpirkti mažumos akcijas, o procesas, jei apskritai prasidėtų, būtų „laipsniškas“. Tai – abstrakti formuluotė, už kurios nėra nei pagrįstų ekonominių kriterijų, nei konkrečių terminų, nei viešai išdėstyto naudos visuomenei vertinimo. Jeigu tikslas – „daugiau kontrolės“, tai verta prisiminti, kad ją valstybė jau dabar turi, valdydama kontrolinį akcijų paketą (75 proc.), kas suteikia jai sprendimų priėmimo galią strateginiais klausimais, o mažumos akcininkų buvimas įmonėje „Ignitis“ užtikrina visuomenei svarbų dalyką – šios įmonės valdymo, bei jos veiklos skaidrumą ir viešumą.
Politinės deklaracijos šia tematika iš esmės yra kelių krypčių – ne tik nuo opozicijos atstovų, šalyje žinomų ekonomistų, ekspertų bei prezidentūros patarėjų, bet ir nuo Seimo Ekonomikos komiteto narių pagrįstų raginimų „to nedaryti“ iki spėlionių, ar tik ne dėl šios populistinės idėjos yra keičiamas laikinai pareigas einantis finansų ministras Rimantas Šadžius, nepritariantis šiai politinei avantiūrai. Taip pat norėtųsi išgirsti ir Prezidento Gitano Nausėdos nuomonę šiuo Lietuvai ir investuotojams svarbiu klausimu.
Rizika finansų rinkų pasitikėjimui ir šalies reputacijai
Galimas sprendimas politine valia priverti investicijoms duris į vieną didžiausių šalies įmonių siųstų potencialiems investuotojams žinutę, kad „žaidimo taisyklės“ Lietuvoje gali būti keičiamos pagal politinės konjunktūros pageidavimus. Neabejotinai tai atvėsintų laisvo kapitalo turėtojų norą investuoti ne tik į šalies energetikos sektorių, bet ir į kitus sektorius, be to valstybei pabrangtų skolinimosi kaštai finansų rinkose.
Galime daryti išvadą, kad kuo labiau politizuosime akcijų rinką, tuo bus ilgesnis, brangesnis ir labiau rizikingesnis pats privačių akcijų išpirkimo procesas. Net jeigu toks politinis sprendimas ir būtų priimtas, kelionė iki akcijų išpirkimo finišo gali įstrigti teismuose ar institucijose – o tai reikštų papildomas išlaidas, šalies reputacijos sumenkėjimą ir beprasmiškai sugaištą laiką.
Vartotojams nereikia jokios kainų magijos
Viena iš populiaresnių iliuzijų – esą pilna valstybės turto nuosavybė ir jos kontrolė automatiškai užtikrins vartotojams mažesnes sąskaitas už elektrą ar dujas. Tai klaidinga iliuzija. Nes galutinė elektros ir gamtinių dujų kaina priklauso nuo šios srities biržų kainodaros, reguliuojamų tarifų, investicijų ciklų ir reguliatoriaus metodikų, o ne nuo to ar 25 proc. fizinių asmenų turi įmonės „Ignitis“ akcijų.
Esamas kontrolinis akcijų paketas užtikrintai leidžia finansų ministerijai ir kitoms institucijoms atsakingai formuoti „Ignitis grupės“ veiklos strategiją, o papildomas privačių investuotojų akcijų išpirkimas niekaip nepakeistų objektyviai egzistuojančių ekonomikos dėsnių.
Tikėtina, kad blaivus protas nugalės politinį populizmą
Po kilusio triukšmo, šiek tiek ramina tai, kad socialdemokratai žada neskubinti valstybės įmonės „Ignitis“ privačių investuotojų akcijų išpirkimo proceso, kol nebus įvertintos visos aplinkybės. Tikimės, kad į naujai suformuotos vyriausybės programą nebus įtrauktas šis nemunaušriečių ir kai kurių valstiečių atstovų populistinis siekis.
