Seimas gegužės 20 d. (antradienį) priėmė svarstyti 8 (aštuonis) mokestinių įstatymų pakeitimo įstatymų projektus. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo projektas grąžintas Vyriausybei tobulinti.
Ūkininkų atstovai: mokesčių pokyčiai turi būti vertinami atsakingai ir kompleksiškai
Ūkininkai atkreipia dėmesį, kad jų veiklos specifikos negalima lyginti su fiziniais asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartį. Vykdydami žemės ūkio veiklą, ūkininkai gautas pajamas – atėmus sąnaudas ir sumokėtus mokesčius – vėl reinvestuoja į žemės ūkio gamybą: perka techniką, sėklas, sodinamąją medžiagą, pašarus, degalus, mineralines trąšas, augalų apsaugos priemones, reikiamas paslaugas, samdomiems darbuotojams moka darbo užmokestį ir kt., o visą verslo riziką prisiima asmeniškai. Už prisiimtus įsipareigojimus jie pilnai atsako savo ir šeimos turtu. Tuo metu samdomi darbuotojai tokių rizikų nepatiria.
Svarbu pažymėti, kad ūkininkai, dirbantys pagal individualią veiklą, moka ne tik gyventojų pajamų mokestį (GPM), bet ir privalomojo sveikatos (PSD) bei valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokas nuo apmokestinamųjų pajamų.
Žemės ūkio sektoriui daug žalos pridaro ekstremalūs klimato reiškiniai (pvz., stiprios šalnos, užsitęsusios sausros, liūtys, krušos), todėl dar ir neapgalvoti drastiški mokesčiai gali smarkiai sumažinti ūkininkų veiklos finansinius rezultatus ir priversti juos pasitraukti iš ūkininkavimo ar net bankrutuoti. Esant sudėtingai geopolitinei situacijai, būtina užtikrinti stabilų šalies apsirūpinimą maisto produktais, todėl nauji mokesčiai turėtų būti svarstomi kompleksiškai, įvertinant žemės ūkio sektoriaus atsparumo, investicijų bei atsinaujinimo poreikius.
Finansų ministerijos duomenimis, iš daugiau nei 120 tūkst. deklaravusių žemės ūkio veiklą ūkininkų, nauji mokesčiai tiesiogiai paliestų apie 7,2 tūkst. prekinių ūkių – tų, kurių metinės pajamos viršija tam tikras ribas. Pozityvu nors tai, kad tiesioginės išmokos liks neapmokestinamos.
Vyriausybės siūlomi GPM pakeitimai nuo 2026 m.:
1. Pajamos iki 36 vidutinių darbo užmokesčių (VDU), kurių bendra suma sudarytų 82 962 Eur, būtų apmokestinamos 20 proc. GPM tarifu, taikant išimtis – 5 proc. arba 15 proc.;
2. Pajamos nuo 36 VDU iki 60 VDU (138 270 Eur) – 25 proc. GPM;
3. Pajamos virš 60 VDU – 32 proc. GPM;
4. Atsisakoma labai neigiamai vertinamo 36 proc. GPM tarifo;
5. Vyriausybė siūlo, įskaitant ir individualią veiklą, apmokestinti visų rūšių pajamas, išskyrus dividendus ir tantjemas (jiems paliekant 15 proc. tarifą).
Vyriausybės siūlomos mokestinės naštos pavyzdžiai:
- Per metus gaunant iki 35 000 eurų apmokestinamųjų pajamų (atskaičius sąnaudas), mokestinė bazė, lyginant su dabar galiojančia, nesikeis (visų rūšių mokesčių (GPM+PSD+VSD) per metus reikės mokėti 11 393 eurus arba mokestinė našta (kaip ir dabar yra) sudarys 33 proc.).
- Per metus gaunantiems apmokestinamų pajamų nuo 35 000 eurų iki 110 104 eurų, visų rūšių mokesčių (GPM+PSD+VSD) per metus reikės mokėti nuo 11 400 eurų (33,1 proc.) iki 42 700 eurų (39,0 proc.).
- Toliau didėjant apmokestinamosioms pajamoms nuo 42 701 eurų iki 500 000 eurų, mokestinė našta mažėja nuo 39 proc. iki 35 proc.
- Tiesioginės išmokos ir toliau bus neapmokestinamos.
Taip pat siūloma 5 metus po žemės ūkio veiklos nutraukimo netaikyti Nekilnojamojo turto mokesčio nekilnojamajam turtui, naudotam žemės ūkyje. Tačiau didelį nerimą žemdirbiams kelia tai, kad gali būti apmokestintos pajamos, gautos pardavus turimą žemės ūkio techniką, pavyzdžiui, traktorių ar kombainą.
Ūkininkai pastebi, kad šiuo metu tarp fizinių asmenų ir juridinių asmenų taikoma mokestinė sistema skiriasi. Yra didelis atotrūkis tarp GPM ir pelno mokesčio, vykdant tą pačią žemės ūkio veiklą. Juridiniai asmenys šiuo metu moka 16 proc. dydžio pelno mokestį (siūlomas 17 proc.), pajamų iš paskirstytojo pelno (dividendų) ir tantjemų apmokestinimui ir toliau būtų taikomas 15 proc. dydžio GPM tarifas. O žemdirbiai beveik pusę savo uždirbtų apmokestinamųjų pajamų (pelno) turi skirti visų rūšių mokesčiams sumokėti, taip pat jie yra ir pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai.
Lietuvoje mažosioms įmonėms (UAB), kurių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 300 000 eurų pirmojo ir antrojo mokestinio laikotarpio apmokestinamasis pelnas būtų apmokestinamas 0 proc. tarifu, o kitų laikotarpių pelnas – 7 proc. tarifu.
Jeigu vidutiniams ir stambesniems ūkiams įsigalios tokie drastiški mokestiniai pakeitimai, tai jiems patrauklesne forma taps „UAB-ai“ ar Mažosios bendrijos, kurios yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo. Tokiu atveju ūkininkams būtų taikomi tokie patys mokesčiai, kaip ir juridiniams asmenims.
Tiesa, norint iš ūkininko ūkio (fizinio asmens) pereiti į „UAB-ą“ ir įgyti juridinio asmens statusą, reikėtų keisti Ūkininko ūkio įstatymą ir kitus susijusius teisės aktus. Tokių pavyzdžių jau esama (pvz., Latvijoje ir kt.) – ūkininkams leidžiama keisti statusą iš fizinio į juridinį asmenį. Tai padaryti ūkininkams prireiktų laiko ir lėšų įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus kredito įstaigoms, lizingo kompanijoms, tiekėjams, neturėti pradelstų įsiskolinimų valstybės biudžetui ir pan. Fizinio asmens statusą pakeitę į juridinio asmens statusą, ūkininkai ir toliau nori būti vadinami ūkininkais, atsižvelgdami į per šimtmečius istoriškai susiformavusias gilias šeimos ūkių tradicijas kaime.
Be to, ūkininkams reikėtų laiko ir nemažai lėšų prisitaikyti prie pokyčių. Todėl iš karto noriu paklausti mokesčių reformos kūrėjų – kodėl nenumatyti bent 2 (dviejų) metų trukmės mokestiniai pereinamieji laikotarpiai? Jie būtini tam, kad būtų galima įvertinti ar drastiškas mokesčių padidinimas yra pagrįstas, ar gyventojai ir verslas bus pajėgūs juos sumokėti. Pereinamieji laikotarpiai padėtų išvengti staigaus ir galimai žalingo mokestinės naštos šuolio.
