Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gruodžio 20d. 15:07

Kęstutis Lisauskas: Minimalios mėnesio algos didinimas ‒ Lietuvos verslo „pasaulio pabaiga“?

Girdint kai kurių verslo ar politikos atstovų komentarus susidaro įspūdis, kad 2013-uosius pasitinkame ne tik su šventine nuotaika, bet ir šiokia tokia įtampa. Ją kelia sprendimas nuo kitų metų iki tūkstančio litų didinti minimalų mėnesio atlyginimą (MMA). Skamba tradiciniai šio sprendimo priešininkų argumentai: lazda smogsianti kitu galu, nes neišgalėdamas mokėti didesnių algų, verslas būsiąs priverstas atleisti darbuotojus, trauktis į šešėlį.

Nuogąstaujama, kad per šalį nusirisianti ir bankrotų banga, dar daugiau žmonių plūstelės į užsienius. Tačiau siūlymo didinti MMA rėmėjai tvirtina priešingai – minimalus atlyginimas padėsiąs iš šešėlio ištraukti bent dalį „vokeliuose“ mokamų algų. Ir šiaip, verslas bet kuriuo atveju piktnaudžiaująs minimalaus atlyginimo buvimo bei nemokąs darbuotojams daugiau, nors galbūt ir galėtų.

Kaip paprastai, tiesa slypi kažkur per vidurį. Verta prisiminti, kad MMA Lietuvoje atsirado šaliai pereinant iš planinės į rinkos ekonomiką. Šis laikotarpis pasižymėjo visuotiniu mokesčių vengimu – prisiminkime kai kuriuos verslininkus, kurie jų netgi demonstratyviai nemokėjo, ‒ kitais „laukiniam“ kapitalizmui būdingais piktnaudžiavimais, tad atlyginimų dydžių reguliavimas buvo būtinas. Ilgainiui, formuojantis ekonominei sistemai ir verslo etikai, tobulėjant teisinei bazei ir augant valstybės administraciniam efektyvumui, gerėjant mokesčių surinkimui, griežto reguliavimo poreikis daugelyje sričių ėmė mažėti.

Vis dėlto, per pastaruosius 20 metų, minimalų atlyginimą gaunančių darbuotojų skaičius liko gana didelis – apie penktadalį. Daugiausiai tokį atlyginimą gaunančių žmonių dirba keliose srityse. Pirma, tai smulkusis verslas. Antra – žemės ūkis, žuvininkystė ir miškininkystė. Trečia ‒ pramonės šakos, kuriose nekvalifikuotas darbas sudaro didelę produkcijos savikainos dalį, pavyzdžiui, tekstilė ar maisto pramonė. Minėtinas ir regioninis aspektas, tačiau regionuose, kuriuose daugiausiai uždirbančių „minimumą“, paprastai ir vyrauja minėtos verslo sritys.

Minimalus atlyginimas jose mokamas dėl įvairių priežasčių. Žvilgtelėkime į smulkią įmonę – jeigu ji turi 5 darbuotojus ir visiems moka minimalią algą, tai nuo sausio pirmosios įmonės sąnaudos išauga 982,5 lito per mėnesį. Jeigu įmonė moka pelno mokestį, tai tik 835,12 lito per mėnesį. Tad šiuo atveju sunku nesutikti su MMA didinimo rėmėjais, kurie teigia, kad įmonė, negalinti absorbuoti tokio sąnaudų padidėjimo šiaip ar taip yra nekonkurencinga ir geriau užleidžia vietą rinkoje kitoms. Kita vertus, smulkusis verslas teikia daugiausiai paslaugų gyventojams ir būtent smulkiųjų verslininkų pajamų „liūto dalį“ dažniausiai sudaro šešėliniai pinigai. Kažin, ar kiekvienas smulkusis verslininkas galėtų turtą ir išlaidas pagrįsti deklaruotomis pajamomis. Taigi, periodiškas MMA didinimas yra aktuali priemonė siekiant kovoti su šešėline ekonomika.

Kad jau apie ją prabilome, verta paminėti ir žemės bei miškų ūkį bei žuvininkystę ‒ sritis, kurios ypač pasižymi skaidrumo ir konkurencingumo stoka. Subsidijos, produkcijos supirkimo kainų reguliavimas, galybė nacionalinių ir Europos sąjungos nustatytų priemonių ir taip gerokai iškreipia šią rinką. Tad kažin, ar šių pramonės šakų konkurencingumą pakirstų MMA padidinimas. Net ir tokiu atveju valstybė turi daugybę kitų priemonių, kurių pagalba šį poveikį galima amortizuoti. Todėl ir čia minimalios algos padidėjimas būtų veikiau naudingas nei žalingas.

Nedidelę pridėtinę vertę kuriančios pramonės įmonėms kiek sunkiau. Jose daug darbuotojų gauna „minimumą“, produkcija daugiausiai eksportuojama, o veiksmingų reguliavimo svertų valstybė neturi. Todėl šioms bendrovėms gali kilti pavojus – juk jos sunkiai konkuruoja globalioje rinkoje, kur norinčių pigiai siūti ar štampuoti ir taip netrūksta. Tad jeigu darbo našumas nedidės, daliai tokių bendrovių tikrai gresia bankrotas. Bet turime ir gerų žinių – tokių didelių įmonių kaip „Alytaus tekstilė“ Lietuvoje nebeliko. Be to, pastaraisiais metais buvo daug investuojama ir kuriamos efektyvesnės darbo vietos. Todėl ir šiai sričiai katastrofiškų padarinių MMA didėjimas neturėtų sukelti – nebent per trumpą laiką šis dydis ir toliau beatodairiškai būtų keliamas, sakykime, iki žadėtų 1500 litų. Tada pagrindo sunerimti turėtų gerokai daugiau verslo subjektų.

Vis dėlto, galime prisiminti, kad minimali alga Lietuvoje buvo didinama ne kartą, ir žymiai didesniais šuoliais, negu dabar. Pavyzdžiui, 1996 m. ji pašoko nuo 180 iki 300 litų, o 2007 m. – nuo 550 iki 700 litų. Nė vienu atvejų tai nesukėlė masinių bankrotų ar nedarbo bangos. Priešingai, ekonomika augo, kilo darbo našumas, verslas investavo... kol neatsitrenkėme į ekonominės krizės sieną – tiek 1998 m., tiek ir 2009 m. Štai, kas iš tikrųjų sukėlė rimtų sunkumų verslui. Todėl ir šiuo atveju galima prognozuoti, kad padidinus MMA, padėtis Lietuvoje išliks stabili ar net sulauksime teigiamų pokyčių. Nebent vėl susidursime su krize.

Kęstutis Lisauskas, „Ernst & Young“ partneris, mokesčių paslaugų verslo vadovas Vidurio ir Pietryčio Europoje.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min