Dabar populiaru
Publikuota: 2016 liepos 11d. 12:26

Kristina Zamarytė-Sakavičienė: Prezidentės veto etikai, mokslo pažangai ir sau pačiai

Kristina Zamarytė-Sakavičienė Jokia naujiena, kad visuomenės nuomonė formuojama per žiniasklaidą – ką medijose kartosi, tuo dauguma ir tikės. Šiame formavime dažnai naudojamas viešųjų ryšių triukas, kuris realybę padalina į dvi priešingas puses: vienai užklijuojamos pagalbos nuskriaustiems, lygybės ir mokslo pažangos etiketės, o kita ištepama diskriminacijos, viduramžių ir religijos „dėmėmis“.

Svarbu, kad užtektų pinigų šią primityvią schemą daug kartų patalpinti į eterį. Tuomet argumentų validumas ir pozicijos nuoseklumas didelės reikšmės nebeturės.

Negalėdami nieko pakeisti, daugiau mažiau susitaikėme su tokiu socialinės tikrovės dėsniu. Tačiau jis galioja tik tada, kai kalbame apie „mases“, o iš asmenybių tikimės atsparumo triukams. Ypač neskanu, kai jiems pasiduoda valstybės vadovai – patiki ir deklamuoja interesų grupių parašytus eilėraščius bei skelbia jų eilutes savo oficialiuose dokumentuose.

Užmetus akį į LR Prezidentės D.Grybauskaitės praėjusios savaitės dekretą, kuriuo buvo vetuotas Seimo priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas (toliau – Dekretas), užklumpa stiprus deja vu jausmas – kažkur visa tai jau matyta, girdėta, skaityta... Pasąmonėje iškyla ministro J.Poželos, vaisingumo klinikų vadovų, kitų lobistų veidai... Tie patys žodžiai, tie patys skaičiai, tos pačios sakinių formuluotės ir argumentų eiliškumas.

Tada norisi paklausti: Jūsų Ekscelencija Prezidente, iš kur žinote, kad Lietuvoje yra „apie 50 tūkstančių nevaisingų šeimų“ (Dekreto 1 straipsnio 6 punktas) ir kad „kas septinta pora Lietuvoje turi vaisingumo problemų“ (Dekreto 1 straipsnio 9 punktas)? Šiuos skaičius jau keliolika metų kartoja vaisingumo klinikų atstovai, bet ar kas iš tiesų kada nors skaičiavo?

Prezidentė rėmėsi vienos pusės argumentais jų netikrindama. Kažkas padiktavo „iš piršto laužtus“ skaičius.

Mūsų šalyje epidemiologiniai tyrimai šiuo klausimu nebuvo atlikti. Nustatyti nevaisingų porų skaičių būtų sudėtinga. Tačiau paprasta įvertinti Dekreto teiginių patikimumą. Eurostat duomenimis, 2015 m. Lietuvoje buvo iš viso apie 1300 tūkst. namų ūkių, iš jų – 930 tūkst. namų ūkių be vaikų.

Sveikatos apsaugos ministerija 2015 m. Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikoje nurodo, kad Lietuvoje yra apie milijonas šeimų. „Grubiai imant“ visas šeimas padalinę iš 7, gautume maždaug 140 tūkst., bet ne 50 tūkst. šeimų. Taigi du Dekreto punktai vienas kitam prieštarauja. Šis Dekreto „netikslumas“ nėra esminis (kiek bebūtų nevaisingų šeimų, joms reikalinga padėti). Tiesiog atsiskleidžia, jog Prezidentė rėmėsi vienos pusės argumentais jų netikrindama. Kažkas padiktavo „iš piršto laužtus“ skaičius.

Daugumai nevaisingų porų pagalbinio apvaisinimo nereikia, nes jos vaikų gali susilaukti, pritaikius paprastesnius metodus (hormonų terapiją, naprotechnologijas, chirurgines operacijas ir kt.). Dalis šeimų vaikų ir nenori turėti, kitos pasirinktų įsivaikinimą.

O didžiausios diskusijos vyksta dėl pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje („in vitro“) procedūrų reguliavimo. Todėl verta paskaičiuoti, kiek šeimų būtent ši procedūra būtų aktuali. Johno A.Collinso tyrimo, atlikto įvertinus 48 valstybių patirtį, duomenimis, milijonui gyventojų pasaulyje vidutiniškai tenka 289 pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros.

Tai išsamiausias, didžiausią valstybių skaičių apėmęs tyrimas ir dėl to jis pasaulio praktikoje dažniausiai naudojamas skaičiuojant preliminarų „in vitro“ apvaisinimo procedūrų poreikį. Statistikos departamento duomenimis, šiandien Lietuvoje turėtų gyventi 2 mln. 888 tūkst. gyventojų. Taigi, remiantis pasaulio vidurkiu, yra tikėtina, kad kasmet dėl pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje atlikimo į sveikatos priežiūros įstaigas Lietuvoje kreipsis maždaug 834 poros.

Egzistuoja du veiksmingumu panašūs, bet etine prasme labai skirtingi, metodai šioms šeimoms padėti. Apvaisinimą in vitro galima atlikti taikant embrionų arba kiaušialąsčių šaldymą. Šie abu metodai padeda išvengti papildomos rizikos moters sveikatai, kadangi pirmos procedūros nesėkmės atveju jos visos kartoti nereikia – nebūtina vėl atlikti hormoninės stimuliacijos, kad būtų išgautos naujos kiaušialąstės, nes apvaisinimui galima panaudoti užšaldytus embrionus arba užšaldytas kiaušialąstes.

Jei pora nebenori turėti daugiau vaikų, išsiskiria ar pasibaigus „galiojimo laikui“ užšaldyti embrionai arba kiaušialąstės yra sunaikinami. Čia ir slypi etinis procedūrų skirtumas.

Prieš dvejus metus vykusiuose Prezidento rinkimų debatuose apvaisinimo „in vitro“ būdu pradėtų embrionų gyvybės nutraukimą D.Grybauskatė laikė labai neetišku. Atsakydama į klausimą, kokia jos pozicija dėl pagalbinio apvaisinimo procedūrų ir nepanaudotų embrionų naikinimo, ji kalbėjo: „Reikia turbūt rasti balansą tarp to, kaip padėti šeimoms, ir tarp etikos“. „Dėl antros klausimo dalies (dėl embrionų naikinimo) laikyčiau labai neetišku dalyku ir tikrai nepritarčiau“, – sakė prezidentė.

Ir visgi pritarė. Ji vetavo „perteklinių“ embrionų kūrimą bei šaldymą draudžiantį įstatymą, o Dekreto 2 str. 4 p. siūlo leisti kurti tiek embrionų, kiek vienu metu pavyksta. Į moters organizmą neperkelti embrionai („pertekliniai“) pagal Dekreto siūlymus turėtų būti užšaldyti ir laikomi lytinių ląstelių banke.

Nepaisant Prezidentės priimto sprendimo, toks elgesys buvo ir liko labai neetiškas. Niekur nepabėgsime nuo akivaizdaus biomedicinos mokslo fakto, kad žmogaus gyvenimas prasideda apvaisinimo metu, kai susiliejus dviem lytinėms ląstelėms susidaro embrionas. Tai patvirtina unikali homo sappiens rūšiai priklausanti embriono genetinė informacija ir gyvo, vientiso, augančio organizmo statusas.

Apvaisinimą atliekantys gydytojai teisinasi, kad mėgintuvėlyje embrionas dar nieko nejaučia, yra labai mažas, tik iš kelių ląstelių sudarytas, neturi organų ir nervų sistemos. Tačiau mes visi skiriamės ląstelių skaičiumi, jautrumu, sąmoningumu ir visomis kitomis savybėmis, bet pagal tai vienas kito vertės nematuojame.

Žmogiškumo principai, prasidedantys nuo kiekvieno žmogaus absoliučios vertės konstatavimo ir bet kokių pasikėsinimų į jo gyvybę draudimo, yra universalūs ir visuotiniai. Jie galioja visų žmonių atžvilgiu, nepaisant buvimo vietos, kokybinių (protinių, kūrybinių, kitokių gebėjimų) ar kiekybinių (dydžio, svorio, amžiaus) homo sapiens rūšies atstovo požymių. Esame moraliai įpareigoti nesikėsinti nei į vieno Lietuvoje ar kitoje šalyje, gimdoje ar mėgintuvėlyje gyvenančio žmogaus gyvybę.

Atliekant pagalbinį apvaisinimą in vitro, tokia „auka“ visiškai nėra būtina – biomedicinos mokslo pažanga leidžia sėkmingai šaldyti kiaušialąstes ir išvengti nereikalingos pradėtų žmogiškų gyvybių žūties.

Draudimas kurti „perteklinius“ embrionus atitinka šiuolaikinio biomedicinos mokslo galimybes ir skatina jo vystymąsi.

Remiantis pastarųjų metų moksline literatūra, Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos duomenimis (lyginant Europos valstybėse įsisteigusių pagalbinio apvaisinimo klinikų rezultatus), šaldytų kiaušialąsčių panaudojimo efektyvumas ne tik kad nenusileidžia šaldytų embrionų panaudojimui, bet netgi jį šiek tiek viršija.

Panašias išvadas pateikia Amerikos ginekologų ir akušerių koledžas, Pietų Kalifornijos universitetas ir kt. LSMU mokslininkai teigia, kad pagal dabartinius mokslo duomenis embrionų šaldymas neturi pranašumo lyginant su kiaušialąsčių šaldymu.

Pavyzdžiui, Italijoje ir Maltoje, kur draudžiamas perteklinių embrionų kūrimas ir šaldymas, labai sparčiai tobulėja kiaušialąsčių vitrifikacijos technologija. 2014 metų pateiktos Embriono apsaugos instituto Maltoje ataskaitoje nurodoma, kad užšaldytų kiaušialąsčių panaudojimas pagalbiniam apvaisinimui yra netgi efektyvesnis nei ką tik susiformavusių, atitinkamai 30,77 ir 27,91 proc. (sėkmė po apvaisinimo in vitro visame pasaulyje vidutiniškai yra apie 30 procentų). Lietuvoje kai kurios klinikos nedidele apimtimi taip pat jau šaldo kiaušialąstes. Taigi draudimas kurti „perteklinius“ embrionus atitinka šiuolaikinio biomedicinos mokslo galimybes ir skatina jo vystymąsi.

Dekrete apstu žiniasklaidoje šimtus kartų skambėjusių klišių: pagalbinio apvaisinimo reguliavimas turi remtis mokslo pažanga, lygiateisiškumu, nediskriminuoti, nesudaryti prielaidų mažinti gydymo efektyvumą, atitikti nevaisingų porų poreikius ir kt.

Jį skaitant, mintyse skamba klausimai: Jūsų Ekscelencija Prezidente, jeigu saugoti gyvybę ir pasiekti efektyvumo gali kai kurios šalys, tai kodėl negalėtume mes, kurie didžiuojamės savo biotechnologijomis ir taip trokštame tos mokslo pažangos?

Ar tikrai turime orientuotis į „daugumą“ Europos valstybių, jei jos savo pagalbinio apvaisinimo įstatymus priiminėjo seniai, tada, kai apvaisinimas in vitro taikant kiaušialąsčių šaldymą dar nebuvo išvystytas ir pasiekęs tokio pat efektyvumo kaip taikant embrionų šaldymą? Ar nevaisingos poros neturi poreikio gauti etiškas paslaugas, kurios saugo kiekvieną jų pradėtą vaiką?

Spaudžiama senesnes technologijas taikančio verslo interesų, Prezidentė nuskubėjo „pažangos“ keliu atgal. Pakeliui ji išbarstė savo pažadus ir pamynė svarbiausią etinį principą – nevalia nutraukti žmogaus gyvybės.

Tačiau Pagalbinio apvaisinimo įstatymas dar nėra priimtas. Todėl nebūtinai paskui Prezidentę turėtų keliauti ir visa Lietuva.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra Laisvos visuomenės instituto vadovė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min