Ar reikia didinti gimstamumą? Dažnai sakoma, kad Lietuvai nebūtina turėti daug gyventojų, nes pakanka rūpesčių su dabar gyvenančiais. Tačiau seniai įrodyta, kad tą patį išsivystymo lygį ir daugiau gyventojų turinti šalis yra turtingesnė už mažiau skaitlingą. Daugiau gyventojų – daugiau dirbančiųjų, daugiau surenkamų mokesčių, daugiau judėjimo, produktų, kūrinių, idėjų ir t. t.
Dar bandoma įteigti, kad skaitlingos šeimos – tai asocialios šeimos, todėl išmokomis skatinant gimstamumą neva bus didinamas būsimų nusikaltėlių būrys. Tačiau išmokų dydis tiesiogiai priklauso nuo buvusio motinų atlyginimo, t. y. kalbėdami apie paramą jaunoms šeimoms kalbame apie dirbančius asmenis, o ne asocialius. Jie, beje, ir mokesčius sumokėjo visus.
Norėdama pateisinti gimstamumo nuosmukį, viešoji opinija beveik baigė įteigti nuostatą, jog mažas gimstamumas yra normalus reiškinys, lydintis visas išsivysčiusias šalis. Prie to prisidėjo seksualinių mažumų gyvensenos propagavimas, netiesioginis skatinimas gyventi neįteisinus šeimos ir brukamas įsitikinimas, jog daug vaikų turi tik degradavusios šeimos. Šios ir kitos pačios blogiausios vakarietiškos vertybės iškeltos į pirmą planą. Žodžiu, nepergyvenkime, išmirti tautai yra normalu. Tikrai normalu?
Teko girdėti mintį, jog jei jauni tėvai gimdo dėl pinigų – tai geriau jie to nedarytų. Nes dėl išmokų pagimdyti vaikai bus nemylimi ir neprižiūrimi. Taip kalba cinikai, nesuprantantys motinų jausmų kūdikiams.
Teko girdėti mintį, jog jei jauni tėvai gimdo dėl pinigų – tai geriau jie to nedarytų. Nes dėl išmokų pagimdyti vaikai bus nemylimi ir neprižiūrimi. Taip kalba cinikai, nesuprantantys motinų jausmų kūdikiams arba piktybiškai visur ieškantys negerovių, pavienius negatyvius reiškinius išpučiantys iki kosminių aukštumų. Be to, parama juk teikiama tik pirmus dvejus kūdikio gyvenimo metus.
Dar vienas argumentas – „mamos vagia“, dirbtinai pasididindamos atlyginimus. Ši mintis tikriausia susijusi su tautiniu pavydu, nes šiuo metu, skaičiuojant išmokos dydį, pasiremiama ilgesniu nei pusmetis laikotarpiu, vadinasi, būsimoji mama ilgą laiką mokėjo mokesčius. Piktnaudžiavimų ir gudravimų būta ir bus, bet kaltinti visas mamas nederėtų, be to, daugybė represinių ir kontroliuojančių institucijų tam ir yra, kad dirbtų savo darbą.
Kartais nuskamba alternatyvus siūlymas, kad visoms jaunoms mamoms reikia mokėti vienodo dydžio pašalpas. Logikos yra – taip būtų užkertamas kelias piktnaudžiavimams ir paremiamos tos mamos, kurios uždirbo mažiau. Tačiau tai kaip tik ir viliotų gimdyti asocialias šeimas ir, priešingai, varžytų daugiau uždirbančias moteris, kurios potencialiai savo vaikams gali duoti daugiau. Turi racionalumo nebent viršutinių „lubų“ nustatymas. Dabartinės tvarkos autoriai siekė skatinti gimdyti veiklias dirbančias moteris.
Svarbiausias argumentas, kodėl reikia mažinti išmokas vaikus prižiūrinčioms mamoms, yra finansinė valstybės krizė. Valstybė nepajėgia vežti socialinės naštos, todėl didėja „Sodros“ biudžeto skylė, gali pritrūkti lėšų kitoms išlaikytinių grupėms ir t. t. Tai labai rimtas argumentas: nėra pinigų – nėra ir paramos; jeigu jau tenka karpyti – daryti tai reikia solidariai ir visiems proporcingai. Šiandien reikia „gelbėtis“ gyviems, todėl apsieisime be vaikų? Ne, masinio bado ar karo nėra, tiesiog kai kam norisi sugretinti nesugretinamas vertybes: norą skaniai pavalgyti bei naujas gyvybes. Toks požiūris primena Prancūzijos „karalių-Saulę“, Liudviką XIV: „Po mūsų – nors ir tvanas“.
Ir iš tikrųjų – kas bus po mūsų? Kas uždirbs pensijas ir pratęs visos visuomenės gerovės kūrimą? Jei nieko nedarysime – problema tik labiau įsisenės, taps chroniška ir nebeišsprendžiama, nes reikės ir toliau mažinti, vėl karpyti, nes gyventojų toliau mažės ir visi suksimės lyg voverės rate, tik ratas vis siaurės ir bus vis mažiau vietos reformai.
Ne mažiau rimtas argumentas yra ir tas, kad niekur kitur jaunos mamos taip neremiamos, kaip Lietuvoje. Tačiau niekur kitur taip nemažėja gyventojų, kaip Lietuvoje, labai retai kur pamatysime tokią emigraciją, savižudybių skaičių ir kitas negeroves, liudijančias, kad padėtis išties rimta. Lietuvos situacija unikali, force majore, nes tauta miršta ir ją reikia sparčiai gydyti. Finansinė paspirtis šiuo atveju buvo tarsi stiprių vaistų injekcija į mirštantį kūną. Atgaivinus ligonį, reikia tęsti gydymą kitais kompleksiniais būdais tol, kol tautos organizmas pasveiks.
Lėta tautos mirtis – nacionalinės svarbos klausimas, tačiau neteko girdėti, kad dėl to būtų kviečiama Valstybės gynimo taryba ir valstybiniu lygiu imamasi spręsti problemą iš esmės. Lyg ne lietuvių tautos ši valstybė būtų, lyg valstybė gyvuotų sau, o tauta – sau.
Prieš du dešimtmečius nebuvo sauskelnių ir įvairiausių maistelių kūdikiams, tačiau mamos ryždavosi gimdyti. Kodėl? Todėl, kad mamoms (ir ne tik mamoms – absoliučiai gyventojų daugumai) reikia ne pinigų, o tikėjimo rytojumi. Tik kai nieko kitko nelieka, pinigai ir yra tuo garantu, jog galimus ekonominius, socialinius ir psichologinius sunkumus bus lengviau įveikti. Mažindami paramą jaunoms šeimoms, norima šį tikėjimą atimti.
Niekas iki šiol nepasakė kito būdo, ne finansinio, kaip būtų galima sustabdyti išmirimo procesą ir sudaryti sąlygas tautai gausėti. Kalbantys apie vaikų lopšelius-darželius paprasčiausiai nežino tikrosios padėties ir nestovėjo po kelerius metus eilėse į juos patekti. Arba nežino, kiek iš tikrųjų kainuoja samdyti auklę bei leisti vaiką į privatų darželį. Ir jokia valdžios institucija, pavyzdžiui, nesvarsto nacionalinės programos vaikų darželiams statyti.
Baisiausia, kad kritikuojantys neva aukštas išmokas nesupranta tos padėties, į kurią yra patekusios jaunos šeimos. Praradęs darbą žmogus dar gali kažkokiu būdu prasimanyti pinigų pavalgymui. Jis gali ir nevalgyti dieną-dvi ir ilgiau, valgyti tik kruopas, bet kaip tai paaiškinti kūdikiui ir, kas dar svarbiau, bankui? Jiems nėra „palauk“, jiems reikia dabar, nustatytu laiku. Iš ko padengti paskolą, kuri kaip kirvis pakyla virš jaunos galvos kiekvieną mėnesį? Net atidavę bankui butą vis tiek lieka skolingi, nes krito nekilnojamojo turto vertė. Šios ir kitos panašios problemos nenuteikia naujų gyvybių gimdymui.
Gimstamumo skatinimas išmokomis gal ir nebuvo pats geriausias būdas išeiti iš aklavietės, bet geriau toks, negu jokio. Tai turėjo būti pirmąja ir gal būt laikina priemone, po kurios turėjo sekti kitos. Tačiau įvertinus tai, kad ši priemonė davė teigiamą rezultatą, jau galima teigti, jog Lietuvos atveju finansinė pagalba jaunoms šeimoms buvo pats pigiausias ir geriausias būdas gimstamumui didinti.
Beje, motinystės išmokų karpymas neduos didelės finansinės naudos, „Sodros“ biudžetui tai yra lašas (ar visas kibiras) jūroje, tačiau nuostoliai tolimesnėje perspektyvoje bus milžiniški ir neatitaisomi. Prisiminus, jog paskutiniais tarybiniais metais kasmet gimdavo 60 tūkst. kūdikių, o Nepriklausomybės metais šis rodiklis nukrito daugiau nei dvigubai, nesunku suskaičiuoti, jog per nepilnus du dešimtmečius Lietuva prarado pusę milijono vaikų, dalis kurių, vyresni, dabar jau ieškotų profesijos ir veiklos. Negalima sakyti, jog žmonių nuostolius mūsų tautai atnešė Nepriklausomybė – bet galima užtikrintai teigti, kad politikai ir visuomenė pridarė baisių klaidų, kurios dabar bado akis. Jei būta plano užvaldyti Lietuvą, ją nukariauti ir nukraujinti – šis planas įgyvendintas su kaupu.
