Ši situacija apnuogino tai, apie ką švietime kalbame per mažai: mokyklos kokybė priklauso ne tik nuo programų ar mokytojų pastangų. Ji priklauso nuo vadybos. O vadybos lygis Lietuvos mokyklose šiandien yra kaip loterija.
Lietuvoje turime puikių vadovų. Tokių, kurie geba suburti stiprias komandas, kuria pasitikėjimu grįstą kultūrą, nebijo sudėtingų sprendimų ir aiškiai žino, kokią mokyklą nori matyti. Tokio vadovo įtaka jaučiama iš karto: mokytojai nebijo siūlyti idėjų, žmonės nevaikšto įsitempę, o konfliktai sprendžiami ne ieškant kaltų, bet ieškant išeičių. Tačiau kitoje pusėje – mokyklos, skendinčios chaose, kur žmonės dirba ne kūrybiškai, o atsargiai: kad tik „neprisidarytų problemų“.
Net stipriausi mokytojai ilgainiui pavargsta dirbti aplinkoje, kurioje nėra aiškumo, pasitikėjimo ir krypties. Vienas geras mokytojas gali labai daug nuveikti savo klasėje. Bet jis vienas neištemps organizacijos, kurioje neveikia pati vadyba.
Todėl vaiko rezultatai nėra tik mokytojo ar programos pasekmė. Juos veikia visa mokyklos organizacija: ar mokytojai turi sąlygas gerai dirbti, ar pokyčiai įgyvendinami, ar komanda susitaria dėl krypties, ar krizės metu visi žino, ką daryti. Ne veltui mokyklos vadovo kompetencijos – po mokytojo – laikomos vienu svarbiausių veiksnių, darančių įtaką mokinių pasiekimams.
Kodėl turime tarp Lietuvos mokyklų tokius drastiškus skirtumus? Todėl, kad iš mokyklų vadovų tikimės labai daug, bet sistemingai jų neauginame. Ir tai yra viena didžiausių mūsų sistemos ydų.
Praktiškai visi direktoriai ateina vadovauti iš mokytojų pozicijų. Jie gali puikiai gebėti dirbti su klase, tačiau vadovauti šiuolaikinei organizacijai reiškia valdyti krizes, pokyčius, finansus, viešuosius pirkimus ir teisinius procesus. Vien pedagoginės patirties tam neužtenka.
Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) duomenys rodo, kad tarp pretendentų į švietimo įstaigų vadovus žemiausiai vertintos kompetencijos yra strateginis mąstymas ir pokyčių valdymas, vadovavimas žmonėms, ugdymui ir mokymuisi.
Tai reiškia, kad vadovai į direktoriaus kėdę sėda neturėdami esminių kompetencijų ir – dėl sisteminių spragų – mokytis vadovauti įprastai pradedama tik jau pradėjus eiti pareigas. Negana to, laiko pasisemti vadybinių žinių randa toli gražu ne visi esami direktoriai.
NŠA 2021 m. duomenimis, net 38 proc. Lietuvos švietimo įstaigų vadovų niekada nebuvo mokęsi vadybos ar administravimo, o 35 proc. nėra dalyvavę jokiuose lyderystės mokymuose.
Paprastai tariant, žmonės į vieną sudėtingiausių pozicijų yra įmetami be išankstinio pasirengimo ir paliekami tvarkytis patys.
Prie šios pasirengimo problemos prisideda ir demografinė realybė. Bendras mokyklų vadovų amžiaus vidurkis šalyje jau siekia apie 55 metus, o beveik trečdalis direktorių yra perkopę 60-metį. Klausimas, kas vadovaus mokykloms, nėra teorinė ateities problema. Ji jau čia.
Didžiausias pavojus slypi tame, kad silpna vadyba šiandien užkerta kelią rytojaus lyderiams. Būsimi vadovai yra dabartiniai mokytojai, tačiau jei iniciatyvus, degantis mokytojas patenka į prastai valdomą įstaigą, jo lyderystė yra gesinama. Jis greitai išmoksta, kad saugiausia yra neišsišokti, arba tiesiog palieka sistemą. Taip prasta vadyba sėkmingai naikina būsimų vadovų rezervą.
Tuo metu stiprios švietimo sistemos elgiasi kitaip. Estijoje, kuri vertinama kaip viena stipriausių švietimo sistemų Europoje, potencialūs mokyklų vadovai identifikuojami iš anksto. Jie mokosi strateginio valdymo, dirba su realiais iššūkiais, gauna mentorių pagalbą. Vadovai ten mokosi ir iš stiprių organizacijų už švietimo ribų – „šešėliauja“ vadovus, stebi, kaip kuriama kultūra, valdoma komanda, įgyvendinami pokyčiai.
Singapūre būsimi vadovai taip pat ruošiami nuosekliai ir iš anksto, dar prieš jiems tampant direktoriais. Jie pasimatuoja skirtingus vaidmenis, vadovauja komandoms, dirba su realiais projektais, nuolat gauna grįžtamąjį ryšį. Vadovai ten nėra ruošiami kaip žmonės, kurie tiesiog prižiūrės sistemą. Jie ruošiami ją stiprinti.
Lietuvai būtinas toks pat rimtas požiūris į mokyklų vadovus. Nereikia dar vienų vienkartinių mokymų. Nereikia dar vieno sertifikato iš teorinės konferencijos. Reikia nuoseklaus būsimų ir esamų direktorių rengimo: su praktine patirtimi, mentoryste ir galimybe mokytis iš stiprių vadovų tiek švietime, tiek už jo ribų.
Nebūtina laukti, kol Lietuvos nacionalinė valdžia imsis panašių sprendimų. Tą šiandien gali daryti ir, pavyzdžiui, pačios savivaldybės. Juk būtent jos skirsto švietimo biudžetą, skiria mokyklų vadovus ir kelia jiems metinius tikslus. Jos taip pat gali užsiimti būsimų vadovų identifikavimu ir ruošimu.
Galime iki begalybės keisti programas, koreguoti egzaminus ir kurti ambicingas strategijas. Bet jei mokyklose nebus žmonių, gebančių tuos popierinius pokyčius paversti kasdieniu veikimu, visos reformos liks tik stalčiuose.
Jeigu norime, kad kiekvienas Lietuvos vaikas galėtų gauti kokybiškiausią švietimą Europoje, mums būtinas vadybinis lūžis.
