Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Libertas Klimka: Apie nenumaldomą laiko tėkmę

Šiandien šviesioji paros dalis nuo saulėgrįžos padidėjo lygiai dešimčia minučių. Kaimo senoliai pasakytų, kad „diena pailgėjo per gaidžio žingsnį“. Ir toliau kiekvienas rytmetis, kiekviena vakaro žara vis po minutę, o mėnesio pabaigoje – ir po dvi pridės.
Temos: 1 Libertas Klimka

Bene dažniausiai dabar girdimas žmonių priežodis yra „Neturiu laiko“. O laikas – tai pati talpiausia sąvoka: kiekvieno žmogaus vienintelio ir nepakartojamo gyvenimo tėkmė, asmeninė ir kolektyvinė istorinė atmintis, fizikinė realija, tyrinėjama mokslininkų.

Lietuvių patarlė sako „Laikas bėga ir po puodu pavožtas“. Siekdamos nors kiek spėti su laiko bėgsmu skirtingos civilizacijos kūrė savąsias laiko matavimo sistemas. Kalendorius – žmogaus pažabotas, įvaldytas laikas. Antikos filosofas Seneka savo bičiuliui rašė tokius žodžius:  „Viskas, Lucilijau, svetima, tik laikas – mūsų. Gamta mums davė galią, kurią, beje, paveržia kas tik nori, valdyti šį vienintelį prabėgantį ir išnykstantį dalyką“. Čia apie laiką pasakyta psichologine prasme. Juk laiko tėkmė kasdienybėje juntama labai subjektyviai: greitai diena po dienos bėga dirbant mėgstamą darbą;  labai lėtai laikas slenka, slegiant nemalonių pareigų naštai.

Gal net bus atrastos teorinės galimybės kelionėms laiku, kurios iki šiol vykdavo tik pasakose ar rašytojų fantastų kūriniuose...

Fizikas ir filosofas tartų, kad laikas yra materijos egzistavimo forma. Tarsi indas, kuriame – visa Visata. Laiko pajauta – vienas pirmųjų mąstančio žmogaus, Homo sapiens požymių. Stebėdamas astronominių reiškinių dinamiką, žmogus ėmė suvokti laiko tėkmę. Kopia saulutė dangaus skliautu, ilgindama ar trumpindama dieną, kasnakt keičiasi mėnulio išvaizda. Šių dangaus šviesulių keliones seka gamtos reiškiniai: augmenijos lapų ir žiedų sklaida, vaisių branda, žiemos įmygis. Visą civilizacijos raidą iki mūsų dienų lydėjo laiko sąvokos gilinimas, pasiekiamas moksliniu pažinimu. Kartu laikas tapo vienu pagrindinių religinės sistemos konstruktų.

Archajiškųjų žemdirbiškų kultūrų laikas buvo cikliškas, kaip metų ratu kartojasi augmenijos vegetacija. To cikliškumo pėdsakai ryškūs ir lietuvių etnokultūroje. Lietuvis pasakys: „Kaip radome, taip turime ir palikti“, arba „Kiekvienas vyras turi pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų“. Beje, labai ekologiška nuostata! Krikščionybė įvedė laiko strėlę – Šv. Rašte pasakyta, kad pasaulis prasidėjo jo sukūrimu, baigsis Apokalipse. Genialusis Izaokas Niutonas suabsoliutino laiką, sukurdamas Visatos modelį tarsi mechaninį laikrodį, užvestą Dievo ranka. XX a. pradžioje  fizikai  Albertas Einšteinas ir mūsų tėvynainis Hermanas Minkovskis atrado, kad Visata yra erdvėlaikyje, taigi laikas neatsiejamas nuo erdvės koordinačių. Lietuvių ornamentikoje, išlaikiusioje archajiškojo pasaulio modelio struktūrinius bruožus, tai taip pat ganėtinai ryšku. Kaip ir pasakose, kuriose keliaujama į praeitį, arba burtuose, spėjant ateitį...

XX a. mokslininkams nerimą kėlė II termodinamikos dėsnis, pranašaujantis šiluminę Visatos mirtį dėl entropijos didėjimo gamtiniuose procesuose. Kaip sako lietuviška patarlė: „Laiko dantys aštrūs, laikas ir kalnus sugriaužia“. Dilemą išsprendė Nobelio premijos laureatas belgų fizikas Ilja Prigožinas, apie to amžiaus vidurį atskleidęs sinergetinį laiko prigimties aspektą. Taigi laikas yra ne tik griovėjas, bet ir kūrėjas...

Laiko savybių pažinimas akivaizdžiai spartėja. Šiuo metu sukaupta pakankamai daug naujų  duomenų apie Visatą, kad galima būtų kalbėti apie bręstantį naujos kosmologijos tapsmą. Tikėtina, kad kartu esmingai pasikeis ir laiko sąvokos turinys. Gal net bus atrastos teorinės galimybės kelionėms laiku, kurios iki šiol vykdavo tik pasakose ar rašytojų fantastų kūriniuose...

Mokslo istorija padeda prognozuoti atskirų mokslo šakų perspektyvas, planuoti jų plėtrą remiantis krašto tradicijomis.

Nuolat kinta ir laiko matavimo vieneto apibrėžtis. Kitados sekundė buvo prilyginta širdies dūžių, pulso tvinksnių trukmei. Vėliau – tropinių metų daliai; dabar – tam tikram atomo virpesių skaičiui. Laiko matavimo prietaisas – laikrodis – nuėjo ilgą raidos kelią – nuo saulės šešėlinio iki atominio, vis ragindamas žmogų „Carpe diem“ (ši lotyniška frazė reiškia „negaišuok“). Į laikrodžio tobulinimą sudėta daug genialių inžinerinių sprendimų. O kadangi tai pats artimiausias žmogui iš jo sukurtų daiktų, tai laikrodžio apdailoje  – ir įvairių epochų meno bei architektūros stilių atšvaitai.

Laikas yra istorijos mokslo struktūrinė ašis. Istorinis požiūris apskritai pravartus bet kurioje veiklos srityje. Net besidarbuojant pačiuose naujausiuose ir aktualiausiuose gamtos pažinimo baruose. Mokslo istorija reikalinga ne tik tyrinėtojo savivokai, savųjų darbų įprasminimui istorijos kontekste. Netgi ir ne tik tautiškumo spalvai moksle surasti... Mokslo istorija padeda prognozuoti atskirų mokslo šakų perspektyvas, planuoti jų plėtrą remiantis krašto tradicijomis.

Lietuvoje gyvenanti vyresniųjų žmonių karta ypatingai jaučia sparčią laiko tėkmę; nes savo akimis matėme ir  savo visa gyvensena patyrėme labai daug ryškių permainų krašto raidoje. Gal ne visos jos atitiko mūsų lūkesčius, tačiau laiko dėl to tikrai neverta kaltinti. Galingoji jo tėkmė nukreipta tik į Lietuvos ateitį, belieka išvengti smulkesnių verpetų ir sūkurių...

Komentaras skambėjo per LRT radiją

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius