Net jeigu jam sėkmę atnešusio kūrinio „Lietuva“ muzika būtų plagiatas, nieko baisaus. Visi ne kartą buvome liudininkais, kaip lietuvius užkariaudavo dainorėliai su daug žemesnio lygio „koveriais“. Įdomesnė šiuo atveju kita dainos dalis – žodžiai, kuriuos reikėtų vadinti originaliais.
Ir pripažinti muzikos ekspertai negali 100 proc. paaiškinti, kodėl tas ar kitas kūrinys susilaukia sėkmės. Tačiau galima rasti tam tikrų nemuzikinių priežasčių, kurios labai tikėtinos. Pavyzdžiui, vienas iš Deivio „Lietuvos” privalumų – kontekstas, kokiame ji buvo atlikta. Vieta: Lietuvos televizijos studija, „nacionalinis konkursas „Dainų daina 2009“. Televizijos, kurios žiūrovai Deivį mato kiekvieną savaitę jo vedamoje laidoje. Laikas: tautai iš atminties dar neišblėso Sausio 13-osios sužadinti prisiminimai; ramybės neduoda protestų ir neramumų Vilniuje sužadintas klausimas, koks yra piliečio santykis su savo valstybe. Patriotinis dainos tekstas – šūvis į dešimtuką.
Tačiau kyla amžinas klausimas: ar tikrai mes galime tapatintis tik su tokia Lietuva? Nemuno vaga, Baltijos jūra, Stelmužės ąžuolas ir žaliuojančios pievos – negi tai viskas, kas suvirpa lietuvio širdyje išgirdus minint tėvynę?
Patriotinėms dainoms labai sudėtinga atsikratyti sentimentalumo atspalvio. Kai kuriems klausytojams šis bruožas yra esminis, nes tik išgirdę žodį „Nemunas“ jie gali nubraukti ašarą. Žanras toks.
Be to, tėvynės meilė nėra koks nors enciklopediniais terminais aprašomas jausmas. Jis paprastas ir artimas, kaip lietuviškos gamtos grožis, kurį, deja, kas trečias išmainytų arba jau išmainė į visai kitą geografinę platumą. Originaliausia Deivio dainos žinutė lietuvių sąmonei – klaipėdiečio dainą permerkę vandens įvaizdžiai, nes mes kažkodėl dažnai pamirštame, kad esame jūrinė valstybė. Bet vėlgi – apie gamtą.
Ar tikrai Lietuva Deiviui reiškia tik tai, ką jis dainavo? Ar iš tiesų ją tokią įsivaizduojame mes? Tikėkimės, kad ne.
Tebūnie „Lietuva“ tiesiog graži daina. Tarkime, kad ji visiškai neatspindi tautos mentaliteto, nes ją išrinko tam tikras klausytojų ratas su specifiniu skoniu ir visai ne dėl teksto. Jeigu taip yra, vieną žingsnį į ateitį mes jau žengėme.
Švenčiant valstybės vardo paminėjimo tūkstantmetį ir laukiant svečių Europos kultūros sostinėje pats metas susimąstyti, ar tikrai Lietuva yra tik gamta? Deivio dainos priešpriešoje „kultūra“ vs. „natūra“ į vienus vartus laimi pastaroji. Žmogaus kūrybos vaisiai paminimi tik probėgšmais: gintaro sagė, Vilniaus Senamiesčio grindinys, švyturys ir legendinė „Lituanica“. Viskas iš praėjusių šimtmečių. Naujausiam kūriniui, tarpukario lėktuvui, ir tam jau tuoj sukaks 80 metų. Nejaugi nuo to laiko mes nieko naujo nedavėme nei sau, nei pasauliui?
Davėme. Tačiau pamirštame arba nenorime tuo didžiuotis. Vis dar gyvename žaviomis legendomis, kurios tradiciškai buvo pasitelkiamos, kai reikėjo kovoti už savo Nepriklausomybę. Bet mes jau laisvi. Laisvi kurti. Tačiau tik apdainuojame tai, ką sukūrė mūsų pirmtakai arba davė gamta. Tokioje situacijoje ir kyla susvetimėjimas vienų su kitais, nejaučiamas ryšys ir atsakomybė už savo kraštą. Vienintelė atrama – tai praeitis. Į ateitį žvelgti nepatogu ir baugu. Pasitikėti galime tik protėviais, o ne savimi.
Naujų vertybių taip pat neieškome. Štai kad ir lietuvių numylėtas darbštumas. Puikus bruožas. Būtų nuostabu, jei pavyktų jį įdiegti kiekvienam piliečiui. Tačiau pažiūrėkime, kokį darbštų premjerą turime. Jis taip buvo užsiėmęs darbais, kad užmetė bendravimą su tauta. Tik stipriai supurtyta valdžia pradėjo tiesti žmonėms ranką.
Nesinori pasirodyti tradicijų griovėju ir gamtos nemylėtoju. Kaip ir kiekvienam lietuviui, man šie dalykai be galo brangūs. Todėl tebūnie „Lietuva“ tiesiog graži daina. Tarkime, kad ji visiškai neatspindi tautos mentaliteto, nes ją išrinko tam tikras klausytojų ratas su specifiniu skoniu ir visai ne dėl teksto. Jeigu taip yra, vieną žingsnį į ateitį mes jau žengėme.
