Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 9d. 12:21

Linas Jonauskas: Aplinkosauga – sisteminės korupcijos gniaužtuose

Linas Jonauskas Akivaizdu, aplinkos apsaugos sistema kiekvienais metais darosi vis silpnesnė. Pirmuosius to ženklus buvo galima pastebėti dar 2016 m., įvykus nuotekų avarijai Vilniaus mieste, kai šimtai tonų nevalytų nuotekų nestabdomai liejosi į Neries upę, o naujai paskirtas aplinkos ministras tik vaikštinėjo avarijos vietoje ir kartojo, kad padėtis kontroliuojama, o jeigu reikės, bus imamasi ir griežtesnių priemonių.

Iš dešimties didžiausių ekologinių nelaimių Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu net keturios nutiko šalį valdant „valstiečiams“: 2016 m. nuotekų avarija Vilniuje, 2017 m. – nuotekomis terštas Nemunas, 2019 m. – Alytaus padangų gaisras, 2020 m. – „Grigeo Klaipėda“ skandalas.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad „Grigeo Klaipėdos“ atvejį į dienos šviesą ištraukė visuomenė. Klaipėdos žmonės jau seniai kalbėjo apie tai, kad teršiama gamta, apie nepakeliamą smarvę mieste, apie užterštą dirvožemį, tačiau niekas į juos nereagavo. Tik prokurorų dėka, ne aplinkosaugininkų, o prokurorų, išaiškėjo, kad kone kasnakt nuotekos iš „Grigeo Klaipėdos“ buvo pilamos į Kuršių marias.

Ir tai ne pirmas kartas, kai ne aplinkosaugininkai, o kitų institucijų pareigūnai nustato gamtos teršimo atvejus.

Štai prieš dvejus metus Jurbarke policijos pareigūnai sulaikė buvusius įtakingus aplinkosaugininkus, t. y. aplinkos viceministrą ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento vadovą, brakonieriavusius.

O dėl Panevėžio aplinkosaugininkų veiksmų, kuriais LVŽS politikui, žiemą nušovusiam stumbrę, buvo paskaičiuota kelis kartus mažesnė žala padaryta gamtai, pradėtas vidinis tyrimas.

Šią situaciją įvardinti galima labai paprastai – sisteminė korupcija. Ji, pirmiausia, prasideda regionuose, kur Aplinkos apsaugos departamento regionų valdybų vadai yra jiems priskirtų teritorijų „karaliukai“ ir sprendžia, ką tirti, o ko netirti, kur siųsti aplinkosaugininkus ir kur nesiųsti.

Nepaisant to, kad prieš akis aplinkosaugininkams kaupiamos pavojingos atliekos, be leidimų sandėliuojama šimtai tonų padangų, naktimis į vandens telkinius pumpuojami teršalai, pasirenkama nieko nematyti ir nieko negirdėti. Kodėl taip yra ir dėl kieno kaltės tai vyksta, turėtų aiškintis specialiosios institucijos.

Žmonių lūkesčiai gyventi švarioje, neigiamo poveikio sveikatai neturinčioje aplinkoje yra visiškai teisėti ir suprantami. Apskritai, tai turi būti norma. Aplinkos apsaugos kontrolės funkcijas turinčios atlikti institucijos šiandien neatliepia visuomenės lūkesčių ir negeba tvarkytis su iškylančiais iššūkiais, todėl iš esmės turi būti pertvarkytos į efektyvias ir žmonių teisę į švarią aplinką užtikrinančias institucijas.

Jei norime užtikrinti žmonių lūkesčius gyventi sveikoje, į gamtos išgales orientuotoje aplinkoje, aplinkosauga turi tapti nacionaliniu prioritetu.

Ne tik aplinkos apsaugos kontrolės institucijos, bet ir pačios gamybos įmonės turi prisiimti atsakomybę ir prisidėti prie švaresnės aplinkos kūrimo. Būtų sveikintina, jei gamybos įmonės įsidiegtų viešai prieinamas taršos savikontrolės ir monitoringo sistemas.

Netvarus ekonomikos augimas jau sukėlė negrįžtamus neigiamus socialinius ir aplinkosauginius padarinius, todėl tvarumo siekis turi tapti vienu iš pagrindinių principų politikoje.

Jei norime užtikrinti žmonių lūkesčius gyventi sveikoje, į gamtos išgales orientuotoje aplinkoje, aplinkosauga turi tapti nacionaliniu prioritetu.

Principas „teršėjas moka“ Lietuvoje tapo suprantamas kaip galimybė turintiems pinigų labiau teršti ir nuodyti kitus. Tačiau, kodėl turime gyventi užterštoje, nuodingoje aplinkoje dėl saujelės žmonių didesnio pelno ir prabangesnio gyvenimo?

Nacionaliniu lygiu turime susitarti ir numatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį taršios įmonės turi persitvarkyti į netaršias. Galimybės teršti žmonių sveikatos sąskaita turi nelikti.

Švari ir sveika aplinka yra mūsų bendras reikalas, todėl siekdami esminių pokyčių, turime sutelkti ne tik institucijas, bet ir nevyriausybines organizacijas, mokslo atstovus, bendruomenes ir visus, norinčius, kad Lietuva taptų tikra, žalia gerovės valstybe.

Siekiant proveržio aplinkosaugos sistemoje, šiandien aplinkosaugininkai turi teisę dirbti tik su administracinėmis bylomis, o atvejus, kai yra didelis taršos lygis, turi perduoti pareigūnams, turintiems teisę dirbti su baudžiamosiomis bylomis.

Tad specifinių kompetencijų, aplinkosaugos žinių reikalaujančios bylos keliauja policijos pareigūnams. Pareigūnui, niekada nesusidūrusiam su cheminių elementų formulėmis ir sudėtingais gamybos procesais, sunku ištirti tokią bylą.

Aplinkos apsaugos pareigūnui, suteikus teisę dirbti su baudžiamosiomis bylomis, būtų išspręsta ir aplinkosaugininkų negalėjimo patekti į įmonių teritorijas, tikrinti jas, neįspėjus, problema.

Žinoma, būtina suformuoti specializuotas aukštas kompetencijas turinčių aplinkos apsaugos pareigūnų komandas, dirbančias taršos, atliekų, aplinkosaugos mokesčių ir gyvosios gamtos srityse.

Išskirtinės kompetencijos pareigūnų komandos galėtų savarankiškai spręsti pačius sudėtingiausius aplinkosaugos klausimus, atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams priskirtas funkcijas ir taip užtikrinti, kad piktavaliai neterštų, neslėptų mokesčių, tinkamai tvarkytų atliekas ir nebrakonieriautų.

Žinoma, yra ir daugiau svarbių dalykų, kuriuos nedelsiant reikia tvarkyti. Tai ir techninis pareigūnų aprūpinimas įranga ir kuru, algų pakėlimas pusvelčiui dirbantiems pareigūnams, atitinkamų teisių grąžinimas neetatiniams aplinkosaugininkams ir t. t.

Kai 2013 m. pradėjau dirbti Aplinkos ministerijoje ir ėmiausi kuruoti biologinės įvairovės miškų sektorių, susidūriau su panašia situacija, su kokia dabar susiduriame, kai kalba eina apie atliekų sektorių, oro ir vandens užterštumą.

Aplinkos apsaugos regioninių padalinių vadovai, teikdami metines ataskaitas (kalbu apie gyvosios gamtos sritį), kuriose be viso kito turėdavo nurodyti nustatytus pažeidimus, esamų gyvūnų skaičių ir pan., situaciją pavaizduodavo daug gražesnę, nei ji iš tikrųjų buvo. Pavyzdžiui, iš ataskaitų galėjai suprasti, kad brakonieriavimo Lietuvoje nėra, nors žvejojant dažniau su meškere užkabindavai tinklą negu žuvį.

Pirmiausia, ką mes padarėme – padidinome baudas už žalą gamtai, kurios iki tol buvo visiškai simbolinės. Iki tokio baudų padidinimo tarsi apsimokėdavo brakonieriauti, gaudyti lašišas, medžioti šernus, elnius ir t. t., nes už tai praktiškai niekas negrėsdavo, net jeigu tave ir pagaudavo vieną iš šimto kartų, kai pareigūnai išvažiuodavo į gamtą.

Be baudų sureguliavimo, sugriežtinome kontrolę ir užtikrinome atsakomybės neišvengiamumą. Kai inspektoriai ėmė dirbti ne kabinetuose, o gamtoje, savaitgaliais, švenčių dienomis, naktimis, tuomet prasidėjo reali kontrolė. Pavyko išvalyti iš šalies upių, ežerų tinklus, iš pamiškių išguiti brakonierius. Uždraudus verslinę žvejybą Kauno mariose, žuvies per keletą metų padaugėjo net penkis kartus, todėl tokie patys draudimai turėtų būti taikomi ir Kuršių marioms, kitu atveju, jau greitai ten nebeliks žuvies. Lygiai tą patį reikėtų padaryti ir kitose aplinkos apsaugos srityse, miškų sektoriuje.

Visuomenėje didelį atgarsį turėjo Vyriausybės sprendimas 2019–2023 m. 6 proc. padidinti pagrindinių Lietuvos miškų kirtimo normą. Galimos metinės kirtimų apimtys papildomai padidėjo plotu, kuris prilygsta 4-iems Trakų senamiesčiams arba 2-iems Galvės ežerams.

Visuomenė šį sprendimą pasitiko protestais, kurie ypač sustiprėjo, didėjant plynų kirtimų plotams saugomose teritorijose.

Žmonės jautriai reaguoja į plynus miškų kirtimus. Ypač, kai toks kirtimo būdas taikomas saugomų teritorijų miškuose. Žmonės nebesupranta, kokios vertybės čia saugomos, jeigu vietoje miško atsiranda dykynės.

Žmonės, suklaidinti politinės jėgos pavadinimo, antrą kartą savęs apgauti neleis, todėl tikiu, kad sisteminę korupciją aplinkosaugoje įveiksime.

Prioritetas saugomų teritorijų miškuose – saugomoms vertybėms, o ne ūkinei veiklai, todėl nedelsiant reikia ieškoti teisinių kelių, kaip sustabdyti plynus kirtimus saugomose teritorijose, žinoma, atsižvelgiant į miško savininkų teisėtus lūkesčius. Ribojimai turi būti kompensuojami, todėl būtina numatyti adekvatų mechanizmą, kurio pagrindu būtų galima rasti susitarimus ir apsaugoti gamtą.

Be abejonės miškų tūris, miškų plotai Lietuvoje turi didėti. Lietuvos miškingumas siekia beveik 34 proc. bendrojo šalies sausumos ploto. Turime realią galimybę miškų plotus per ateinančius keturis metus padidinti iki 38 proc. šalies teritorijos.

Tą galima padaryti dirvonuojančių, apleistų žemių sąskaita, palengvinus privačių žemių savininkams sąlygas savo žemėje pasodinti mišką, taip pat sudarant daugiau galimybių nenaudojamas, tačiau miškui sodinti tinkamas žemes įsigyti iš privačių savininkų.

Oro užterštumas taip pat reikalauja realų poveikį darančių priemonių. Daugiausiai su užterštu oru susiduria didžiųjų miestų gyventojai – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Čia didžiausi transporto srautai, o, kaip žinia, automobiliai, ypač dyzeliniai, labai stipriai teršia aplinką. Pramonės ir energetikos sektoriai, namų ūkių šildymas – dar keli dideli oro taršos šaltiniai.

Transporto sukeliamą taršą turime mažinti, skatindami žmones kuo daugiau naudotis visuomeniniu transportu. Turėtume pasekti Estijos pavyzdžiui ir visuomeninį transportą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje padaryti nemokamu. Tai ne tik sumažintų spūstis miestuose, bet ir oras taptų žymiai švaresnis. Senų automobilių utilizavimas ir kompensacijų skyrimas įsigyti dviračius, elektrinius paspirtukus ar naujesnius, mažiau taršius automobilius yra smagi priemonė, bet ji visiškai nesprendžia oro užterštumo problemos.

Didelė oro tarša susidaro, gaminant energiją namų šildymui. Valstybės kontrolės ekspertai skaičiuoja, kad renovacija, kurios pagrindinis tikslas – didinti namų energetinį efektyvumą, tokia apimtimi, kokia vyksta šiandien, truks dar 100-tą metų.

Renovacija turi vykti kur kas sparčiau nei dabar, todėl privalome ieškoti naujų instrumentų. Vienas tokių – skatinti mažąją renovaciją, kai iš esmės atnaujinami šilumos punktas ir mazgai. Tokia renovacija tarp gyventojų bus patrauklesnė dėl mažesnių kaštų ir leis sutaupyti net iki 20 % daugiabutyje suvartojamos energijos.

Neabejoju, susitelkę įveiksime visus kilusius ir dar kilsiančius iššūkius, tačiau turime tą daryti nedelsiant. Žmonės, suklaidinti politinės jėgos pavadinimo, antrą kartą savęs apgauti neleis, todėl tikiu, kad sisteminę korupciją aplinkosaugoje įveiksime.

Linas Jonauskas yra aplinkosaugininkas, LSDP kandidatas į Seimą.

Komentarai: 4

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

15:15
01:01:04
06:27

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min