Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liudvikas Jakimavičius: Prezidentė ir mergaitės

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Liudvikas Jakimavičius Prieš dvejus metus – po Garliavos šturmo ir mergaitės perdavimo biologinei motinai – Lietuva buvo suskilusi, įaudrinta ir kategoriška.

Vienai visuomenės daliai atrodė, kad svarbiausia preciziškai sutvarkyti teisinę konflikto pusę, o psichologines bei kitas mergaitės ir motinos gyvenimo subtilybes nugludins ir išspręs visagalis laikas, kita visuomenės dalis žvelgė į šią dramą iš visai kitos perspektyvos.

Ta antroji Lietuvos dalis buvo emociškai sukrėsta matydama, kaip valstybė ritasi į tokią dehumanizacijos pragarmę, kurioje procedūrinis teisingumas prasilenkia su žmoniškumu, jautrumu ir atjauta silpnesniam.

Kam reikalingas toks abstraktus „teisingumas“, kuris skriaudžia ir skaudina mažutėlį, negalintį pasipriešinti prieš galią turinčių dėdžių taisykles, – nuščiuvusi klausė antroji Lietuva Prezidentės.

Tikėjosi jautraus motiniško atsakymo, bet išgirdo šalčiu dvelkiančius ciniškus žodžius: „Ar Lietuvoje nėra svarbesnių problemų už mergaitę?..“

Tokiame akiratyje kažkokia mergaitė gali atrodyti tik momentinis nelabai smagus moralinis kliuvinys, grumiantis su globaliais milijardų vertės klausimais.

Suprantama, taikyta į pragmatiškąją Lietuvos dalį, kuri dedasi sprendžianti didingus laiko iššūkius – Lietuvos energetinės nepriklausomybės, integracijos į ES, korupcijos, biudžeto deficito ir kitas „kosmines“ Lietuvos problemas.

Tokiame akiratyje kažkokia mergaitė gali atrodyti tik momentinis nelabai smagus moralinis kliuvinys, grumiantis su globaliais milijardų vertės klausimais.

Žiniasklaida ir atsakingos tarnybos pasitvarkė, kad ta Lietuvai ir Prezidentei garbės nedaranti Garliavos mergaitės istorija būtų patraukta iš avanscenos į užkulisius ir užklota sacharininiais TV klipais bendriausiu pavadinimu „Prezidentė ir vaikai“.

Ilgainiui viešumoje kalbėti apie šią istoriją tapo prasto tono ženklu. Žmonėms, kuriems buvo patogiau mergaitę užmiršti, sąžinės maudulys aprimo, ją slėgęs akmenėlis nuo širdies nusirito.

Prezidentės raginimas „nesidairyti atgal“, maršo žingsniu žengti į „švytintį rytojų“ tarytum suteikė ir dvasinio komforto, kad nesmagus praeities fantomas nebesugrįš.

Tačiau senos nuodėmės ir klaidos, kaip ir apskritai nutylėtas, neišpažintas blogis, yra dalykai taip lengvai neužglaistomi, žiūrėk – ima ir išlenda kaip yla iš maišo ir visu bjaurumu pasirodo nelyg rūdys, negyjanti žaizda, metastazės, vėžys.

Kraupi likimo ironija – atsiranda kita mergaitė iš Musninkų – Žygimantė Lukoševičiūtė – Lietuvoje gimusi, augusi, turėjusi sunkią vaikystę problemiškoje šeimoje, išėjusi mokslus, tačiau dėl motinos aplaidumo ir neapsižiūrėjimo, pasirodo, neturinti Lietuvos pilietybės.

Panašaus likimo vaikų Lietuvoje tikriausiai gyvena tarp mūsų ne vienas ir ne du. Žygimantė nusprendžia susitvarkyti formalius savo pilietybės klausimus ir pasirodo, kad jie anaiptol nėra formalūs, nors Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo garantuoti.

Mergaitė elgiasi logiškai pagal elementarų supratimą. Kas jei ne Prezidentė, glostanti vaikučių galvytes, kas geriau nei ji – aukščiausią šalyje valdžią turintis asmuo – Konstitucijos garantas – jos problemą galėtų akimirksniu sutvarkyti? Taigi ir kreipiasi Daukanto aikštės adresu į pirmąjį valstybės asmenį.

Panašiai kaip ir Garliavos mergaitės atveju ši istorija turi du aspektus – teisinį ir etinį. Teisininkų teigimu, juridinė klausimo pusė yra grynas formalumas, neturėjęs sukelti jokių problemų, nes nėra priežasčių, kodėl Žygimantė kaip ir jos bendraamžiai pilietybės požiūriu turėtų būti „balta varna“.

Už šio klausimo veriasi baisus valdžiažmogio cinizmas ir dvasinis skurdas. Toksai turi prisiskyręs sau antikonstitucinę galią pasielgti vienaip arba kitaip.

Teisinis klausimo aspektas galėjo būti sutvarkytas ir jokios tokios skandalingos istorijos nebūtų nė buvę, jei ne mūsų Prezidentė, kuriai reikia nereikia knieti parodyti valdžią, maga pademonstruoti savo putinišką galią spręsti žmonių likimus.

Beje, kai kurie teisininkai aiškina, kad mergaitei išvis nereikėję kreiptis šiuo klausimu į Prezidentę, nes tai nesą pilietybės suteikimo klausimas, kaip kokiai šokėjai ant ledo Isabellai Tobias ar tatuiruotiems broliukams latviams Maciams, kurie turėjo užsienio valstybių pilietybes.

Prezidentės teisininkai mergaitei turėjo patarti, kokiu adresu kreiptis ir kaip eiti „mažuosius kryžiaus kelius“ iki išsvajoto lietuviško paso. Tačiau, jei klausimą gali išspręsti pirmoji ponia, kodėl jai to nepadarius – juk ji turi tokią išskirtinę pareigybinę kompetenciją, kaip ir galią suteikti nuteistiesiems malonę.

Ir kas bjauriausia visoje šioje Daukanto dvaro istorijoje, tai mergaitės akivaizdoje Prezidentės klausimas patarėjams: „Ar galiu aš jai pilietybės neduoti?..“

Už šio klausimo veriasi baisus valdžiažmogio cinizmas ir dvasinis skurdas. Toksai turi prisiskyręs sau antikonstitucinę galią pasielgti vienaip arba kitaip. Tiesiog netelpa galvoje, kodėl apsisprendžiama ne taip, kad nuskriaustam likimo vaikui būtų geriau, kad jis patikėtų, jog žmonės yra geri ir teisingi ir kad valstybėje yra teisingumas.

Nusprendžiama taip, kad mergaitei skaudėtų, kad ji pajustų kraupią valdžios galią jos likimą spręsti. Kad suprastų ir visi kiti, kurie dar nesuprato.

Ši nuskriaustos mergaitės istorija sukrečia ir žemina visus Lietuvos piliečius.

Liudvikas Jakimavičius yra rašytojas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min