Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Maksimas Milta: Ko trūksta Lietuvos universitetams?

Šaltinis: 15min
0
A A

Maksimas Milta Buvusio švietimo ir mokslo ministro prof. D.Pavalkio atstatydinimo drama ir vėl įrodė, jog spekuliacijos aukštojo mokslo politikos tema tebėra vienas populiariausių politikavimo žanrų Lietuvoje.

Vienas akivaizdžiausių to pavyzdžių – vienintelis pareikštas, neva, priekaištas, kad ministras nesugebėjo įgyvendinti Darbo partijos programos, nors tos pačios partijos pasiūlyta pamaina – V.Gedvilas – panašu, visas savo kompetencijas bei ambicijas aukštojo mokslo politikos atžvilgiu sugebėjo išreikšti itin glaustai.

Į klausimą dėl būsimos švietimo ir mokslo politikos darbotvarkės p. Gedvilas pareiškė: „Gal visko ir nepakeisčiau (…), bet kai kuriuos nedidelius darbelius tikrai padaryčiau“. Atrodo ironiška, kad kritika prof. D.Pavalkio adresu skamba būtent iš Darbo partijos įkūrėjo V.Uspaskicho lūpų, kurio aukštojo mokslo diplomo (ne)buvimas 2005 m. birželį sukėlė nemažą skandalą.

Ironiška, kad kritika prof. D.Pavalkio adresu skamba būtent iš Darbo partijos įkūrėjo V.Uspaskicho lūpų, kurio aukštojo mokslo diplomo (ne)buvimas 2005 m. birželį sukėlė nemažą skandalą.

Šią savaitę (gegužės 14-15 d.) Jerevane įvyks 9-oji Europos aukštojo mokslo erdvės (t.y. Bolonijos proceso šalių) ministrų konferencija, kurios metu bus tradiciškai pristatyta Bolonijos proceso įgyvendinimo ataskaita, priimti Bolonijos politikos forumo pareiškimai bei ministrų konferencijos komunikatas.

Tačiau esminiu1 47-ių šalių delegacijų susitikimo klausimu išlieka jau nuo pat 2012 m. Bukarešto ministrų konferencijos ir per kiekvieną Europos aukštojo mokslo politikos suinteresuotų šalių susirinkimą pabrėžiamas – „Kokia yra Bolonijos proceso ateitis?“

Abu šiuos įvykius sieja bendras bruožas – visiškas (Lietuvos ir Europos) aukštojo mokslo politikos vizijos trūkumas. Pripažindami esamos valdančiosios daugumos nesugebėjimą įveikti arba bent deramai iškomunikuoti šį klausimą, siūlau perimti užduotį skaitytojo globon ir pasistengti rasti atsakymą į klausimą: „Kam reikalingas Lietuvos aukštasis mokslas?“ arba netgi į susiaurintą variantą: „Kam reikalingi Lietuvos universitetai?“

Konkurencingumas yra mėgstamiausias burtažodis visų aukštojo mokslo suinteresuotų (ir dar labiau – nesuinteresuotų) šalių, kuriuo dažniausiai pripažįstamas neišvengiamas mažosios šalies aukštojo mokslo provincialumas.

Žvelgiant į Studijų kokybės vertinimo centro pateiktus Lietuvos universitetų išorinius veiklos vertinimus, viena dažniausiai minimų rekomendacijų veiklos tobulinimui yra būtent glaudesnio bendradarbiavimo su kitais universitetais skatinimas, siekiant efektyvesnio esamų išteklių panaudojimo.

Šiuo atžvilgiu logiškiausias sprendimas, kuris turėtų reikšmingą poveikį Lietuvos aukštajam mokslui ir jo tapatybei, būtų 2013 m. gruodžio 31 d. penkių2 Kauno universitetų išplatinto pranešimo apie ketinimą susijungti į vieną Lietuvos universitetą, įgyvendinimas.

Toks žingsnis ne tik vainikuotų dar 15-tosios Vyriausybės metu pradėtos darbo grupės dėl Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklo optimizacijos identišką pasiūlymą, bet ir eventualiai sudarytų prielaidą konkurencijos atsiradimui tarp Lietuvos universitetų.

Būdamas lojaliu Vilniaus universiteto absolventu, esu įsitikinęs, kad net ir pačią Alma mater Vilnensis toks sprendimas paskatintų pagaliau imtis struktūrinių reformų, ką dalinai per inauguracinę kalbą pabrėžė naujasis rektorius prof. A.Žukauskas.

Lietuvos universiteto atsiradimas sudarytų išskirtinį poveikį laikinosios sostinės gyvenimo kokybei ir prestižui, imant domėn labai tikėtiną varžymasį su Vilniumi dėl užsienio studentų pritraukimo ir akademinio miesto vardo.

Antra vertus, Kauno universitetų susijungimas užtikrintų visiškai kitokio lygmens tarpdiscipliniškumo dėmenį Lietuvos aukštojo mokslo sudėtyje, o tai yra aktuali problematika visos Europos aukštajam mokslui. Šis iššūkis dalinai buvo pradėtas spresti per labai sėkmingą integruotų mokslo, studijų ir verslo slėnių plėtrą.

Galop, Lietuvos universiteto atsiradimas sudarytų išskirtinį poveikį laikinosios sostinės gyvenimo kokybei ir prestižui, imant domėn labai tikėtiną varžymasį su Vilniumi dėl užsienio studentų pritraukimo ir akademinio miesto vardo. Nepaisant to, kad Kauno universitetų entuziazmas dėl 2013 metų pabaigoje išplatinto pranešimo sumenko dėl politinės valios bei pasiryžimo stokos, verta pripažinti, kad Lietuvos universiteto atsiradimas Lietuvos aukštajam mokslui reikštų nemažiau, negu SGD terminalas Lietuvos energetinei nepriklausomybei.

Kalbant apie susijungimo sunkumus, tai nebūtų pirmas pavyzdys Europoje – dar 1997-taisiais buvo įkurtas Nacionalinis Airijos universitetas, kas tapo ypatingai sėkmingu Airijos aukštojo mokslo plėtros pavyzdžiu.

Taigi, ko trūksta Lietuvos universitetams?

Maksimas Milta yra Europos humanitarinio ir Vilniaus universitetų absolventas, buvęs Lietuvos studentų sąjungos viceprezidentas bei Europos studentų sąjungos Vykdomojo komiteto narys

1 Jerevano konferencija dar pasižymės tuo, kad po nesėkmingo 2012 m. bandymo autoritarinė Baltarusija, plačiai žinoma, kaip šalis, kurioje universitetai (o būtent – Europos humanitarinis universitetas, kuris nuo 2005 m. veikia Vilniuje) yra uždaromi, o studentai yra sodinami į kalėjimus dėl politinių priežasčių, bus priimta į Europos aukštojo mokslo erdvę nepaisant visiškų akademinių laisvių bei autonomijų trūkumų.

2 Aleksandro Stulginskio universiteto, Kauno technologijos universiteto, Lietuvos sporto universiteto, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min