Dabar populiaru
Tiesiogiai
Publikuota: 2016 gruodžio 30d. 18:22

Maksimas Milta: Lietuvos aukštojo mokslo pažadai 2017-iems metams

Maksimas Milta
Nuotr. iš asmeninio archyvo / Maksimas Milta
2016-aisiais pasaulį pasiekę politiniai sukrėtimai, be abejonės, paliks palankią dirvą politikos ir sociologijos tyrinėjimams dar ne vienam dešimtmečiui. Savo ruožtu, besibaigiantieji 2016-ieji Lietuvos aukštojo mokslo srityje įsimins aršiomis antraštėmis ir diskusijomis dėl nepakankamai prieinamo arba pernelyg išpūsto aukštųjų mokyklų tinklo bei ginčais dėl „gerai besimokančio“ studento sąvokos.

Idant išvengti letarginio miego metų pasikartojimo, nubrėžkime 2017-iems metams naujus aukštojo mokslo politikos idėjinius horizontus, Vakarų pasauliui būdingu, naujametinių pažadų (angl. New Year’s resolution) paskelbimo tradicijos būdu.

1. Tarptautinimo sklaida

Pagal vartojimo dažnumą „tarptautinimo poreikis“ tapo lyderiaujančiu aukštojo mokslo burtažodžiu. Vis dėlto tarptautinimas nėra lygu vien „Erasmus+“ ir kitų judumo programų dalyvių skaičiui, kuris mūsų šalyje jau kelintus metus iš eilės užsifiksavo ties 3,5 tūkst. studentų riboženkliu.

„Tarptautinimo namuose“ (angl. internationalisation at home) paradigma, orientuota į atvykstančių ir išvykstančių dėstytojų judumo stiprinimą bei perėjimą prie atitinkamų inovatyvių pedagogikos priemonių, galėtų tapti Lietuvos aukštojo mokslo praturtinimo išraiška.

Perėjimas prie papildomos paramos studijų programoms, kurių bent ketvirtadalis tūrinio yra dėstoma viena iš ES darbinių kalbų, taip pat taptų žingsniu tarptautinimo link. Daugiašalių tarpinstitucinių saitų stiprinimas, orientuotas į būsimų jungtinių studijų ir mokslo projektų įgyvendinimą, vainikuotų adekvačių tarptautinimo poreikių įgyvendinimą.

2. Bendrauniversitetinis parengimas

„Z“ kartos atstovams pradedant formuoti Lietuvos studentų bendruomenę, universitetai susiduria su studentų lūkesčių ir esamų dėstymo principų neatitikimu.

Vienas iš būtiniausių universitetų nepriklausomybės ir savarankiškumo saugiklių yra neliečiamo kapitalo fondų įsteigimas, paplitęs daugelyje pasaulio pažangiausių valstybinių ir privačių aukštųjų mokyklų.

Viena vertus, aukštosios mokyklos praranda faktologinių žinių suteikimo monopolį, kita vertus, ambicingi pirmakursiai šviesmečiais atitolsta nuo galimo prisidėjimo prie universitetų vykdomos mokslinės veiklos.

Kyla klausimas, kokių kompetencijų ir įgūdžių turėtų suteikti Alma mater jaunuoliui šiam pereinant iš švietimo į aukštojo mokslo terpę? Besiremiant amerikietišką laisvųjų menų ir mokslų tradicija, bendrauniversitetinis parengimas (angl. Core Curriculum) yra grindžiamas darbu su įvairialypiais tekstais ir literatūros paveldu, gebėjimu rašyti ir mąstyti, besiorientuojant į šiuolaikinės akademijos polifoniją. Bendrauniversitetinio parengimo know-how atsiradimas taptų kokybės postūmiu mūsų šalies aukštajam mokslui.

3. Idėjinis aukštųjų mokyklų optimizacijos leitmotyvas

Nepaisant valios, entuziazmo ir suinteresuotumo konsoliduoti aukštąsias mokyklas, lieka neatskleista idėjinė šio proceso motyvacija.

Koks optimizacijos poreikio leitmotyvas bus priimtinas Lietuvos akademinei bendruomenei? Ar kolegijų susijungimo argumentacija skirsis nuo universitetams teikiamų įžvalgų? Kodėl menama „kokybė“ žūtbūt bus pasiekta sujungiant aukštąsias mokyklas? Kaip niekada anksčiau, aukštųjų mokyklų optimizacijos „manifesto“ atsiradimas priklausys nuo Švietimo ir mokslo ministerijos politinės valios bei toliaregiškumo.

4. Neliečiamo kapitalo fondų kultūra

Gerovės valstybės šalininkų nusivylimui net skiriant visus trokštamus 6 proc. Lietuvos BVP švietimui (ir trečdalį sumos — aukštajam mokslui), universitetų ambicijų išsipildymas — negarantuotas.

Priešingai, aukštosios mokyklos taps tik labiau priklausomos nuo valstybės finansavimo ir tolimesnio valstybės „auklėjimo“. Vienas iš būtiniausių universitetų nepriklausomybės ir savarankiškumo saugiklių yra neliečiamo kapitalo fondų įsteigimas, paplitęs daugelyje pasaulio pažangiausių valstybinių ir privačių aukštųjų mokyklų.

Atitinkamų mokestinių lengvatų suteikimas bei politinė lyderystė, skatinant neliečiamo kapitalo fondų atsiradimą ne tik Vilniaus universitete, bet ir 5-10 Lietuvos lyderiaujančių aukštųjų mokyklų tarpe, atvertų pastarosioms naujas perspektyvas ir sustiprintų savarankiškos aukštojo mokslo plėtros ambicijas.

5. Aukštojo mokslo politika kaip švelniosios galios išraiška

Kaip minėjau ankstesniame 15min straipsnyje, siekiant įtraukti į būsimą Lietuvos rėmėjų ratą jaunąjį akademinį, verslo ir politinį elitą iš užsienio, privalome suteikti naują impulsą dabartinei užsienio studentų rėmimo programai.

Nacionalinės stipendijų programos, prilygstančios prestižinėms Chevening arba Fulbright, įkūrimas ne tik pagerintų šalies tarptautinį įvaizdį, bet ir taptų užsienio politikos švelniosios galios išraiška.

Kita vertus, po 12 narystės Europos Sąjungoje metų vis dar liekame nepasirašę Europos universiteto instituto Florencijoje konvencijos, neskyrėme nacionalinio finansavimo gabiausiems Europos kolegijos Briugėje magistrantams iš Lietuvos. Priešingai nei likusios Šiaurės ir Baltijos kaimynės. Neapsimestinis perėjimas nuo biudžetinių lėšų administravimo prie politikos formavimo neįmanomas be holistinio požiūrio į aukštojo mokslo poveikį už Švietimo ir mokslo ministerijos administravimo ribų.

Galimybės vykdyti profesinio magistro studijas leistų Lietuvos kolegijoms pagaliau pereiti į pilnametystę ir savarankiškiau vykdyti į profesinius poreikius orientuotas studijas.

6. Profesinis aukštasis išsilavinimas

2000-siais metais Lietuvai perėjus prie binarinės aukštųjų mokyklų sąrangos, kolegijų atsiradimas buvo tapatinamas su sovietmety paveldėto technikumų tinklo reorganizavimo poreikiu ir su būsima aukštojo mokslo įvairovės sklaida.

Nustatytas apribojimas kolegijoms vykdyti tik pirmos pakopos studijas tapo savotišku „mirties bučiniu“ aukštojo mokslo įvairovės sklaidos viltims ir galų gale privedė prie kolegijų tapimo mažais universitetais, bandant regionų mastų kopijuoti didžiųjų universitetų veiklą ir ypatingai — studijų kryptis.

Vienas ryškiausiu pastarojo teiginio įrodymu — kolegijų entuziazmas paleidžiant profesinio bakalauro teisės studijas, kuomet kyla akivaizdi kontroversija tarp profesinio išsilavinimo prasmės ir teisės, kaip vienos iš pamatinės universitetinio išsilavinimo šakų.

Galimybės vykdyti profesinio magistro studijas leistų Lietuvos kolegijoms pagaliau pereiti į pilnametystę ir savarankiškiau vykdyti į profesinius poreikius orientuotas studijas, lygiai tokiais pat principais, kaip kad veikia binarinė Suomijos aukštojo mokslo sistema su analogiškais profesinio magistro išsilavinimo galimybėmis.

7. Savivaldybių vaidmuo

Akademinė bendruomenė suteikia nekvestionuotiną pridėtinę vertę savo miestui, nesvarbu, ar kalbame apie mažąjį universitetinį miestelį, arba apie didžiausius megapolius.

Aukštųjų mokyklų veikla Lietuvos didmiesčiuose vis dėlto turi jiems būdingas ir aštrias esamo akademinio būsto stokos problemas. Kiekvienam Lietuvos studentui, praleidusiam bent dalį studijų užsienyje, neišvengiamai kilo daugybė klausimų dėl baisios bendrabučių būklės.

Kodėl iki šiol savivaldybių administracijos vengia demonstruoti suinteresuotumą kurti bendrabučių klasterius pagal teritorinę priklausomybę. Būtent naujo akademinio būsto įrengimas savivaldybių ir privačios partnerystės pagrindu bei apgyvendinimo subsidijų suteikimas gabiausiems didmiesčių studentams leistų ištaisyti ir šią gėdingą padėtį.

8. Kokybės ideologijos išgryninimas

Medijų eskaluojamas Lietuvos aukštojo mokslo kokybės klausimas preziumuoja šios kokybės sąvokos atskaitos taško buvimą.

Nepaisant to, ar galime teigti pasiekę Lietuvos aukštojo mokslo suinteresuotų šalių ir dalininkų konsensusą dėl kokybės ideologijos išraiškos? Kokia aukštojo mokslo kokybės ideologijos paradigmos interpretacija yra priimtina mūsų šalies akademinei bendruomenei: poreikius atitinkantis požiūris (angl. fit for purpose) ar kokybės, kaip išskirtinumo išraiška (angl. excellence)? Tokiu atveju, diskusija dėl kokybes ideologijos išgryninimo skatintų bendrą aukštojo mokslo kokybes lūkesčių formulavimą.

9. Laudatio ex ante

„Laudatio“ yra klasikinis padėkos išraiškos žanras, kuriam sunkiai taikomi išankstiniai rėmai.

Visgi vienos iš sėkmingiausių valstybinės agentūrų, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro, vadovės Jurgitos Petrauskienės paskyrimas švietimo ir mokslo ministre vienareikšmiškai simbolizuoja ilgai laukiamą profesionalumo ir lūkesčių šuolį, lyginant su pastaraisiais metais.

Pirmieji ministrės pasisakymai dėl aukštųjų mokyklų optimizavimo leidžia tikėtis, kad naujoje politinėje 2016-2020 metų perspektyvoje, aukštojo mokslo politikos diskurso formavimas bus grįstas argumentais ir profesine patirtimi, už ką ir norisi pareikšti išankstinę padėką.

Rašant analogišką 2015-uosius metus apibendrinantį straipsnį 15min portale, palinkėjau perkelti Švietimo ir mokslo ministeriją į Kauną. Nors toks palinkėjimas, galima teigti, iš dalies ir išsipildė būsimų Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų transformacijų atžvilgiu, šįkart linkiu mūsų šalies aukštojo mokslo bendruomenei prisiminti Lietuvos studentų sąjungos šūkį, iškilusį rengiantis 2009-ųjų metų aukštojo mokslo reformai — „Dabar arba niekada“.

Būtent tokio pasirengimo bendram dialogui ir kryptingam darbui sprendžiant opiausius Lietuvos aukštojo mokslo iššūkius, kuriuos suformulavau savo „pažadų rinkinyje“, dabar prireiks kaip niekada anksčiau.

Maksimas Milta yra politikos mokslų magistras, buvęs Europos studentų sąjungos Vykdomojo komiteto narys

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Adventur 2022

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min