Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 8d. 08:56

Martynas Nagevičius: Nacionalinė energetikos strategija – kam ji ir kokia ji?

Martynas Nagevičius Lietuvos Energetikos ministerija vasarą pradėjo, pateikdama naujos Lietuvos energetikos strategijos projektą, o pabaigė – jį atnaujindama, atsižvelgus į suinteresuotų institucijų ir organizacijų pastabas. Tikimasi šį projektą pristatyti Seimui priėmimui dar šiemet.

Nacionalinės energetikos strategijos prasmė

Prieš pradedant projektą girti ir kritikuoti, visų pirma reikėtų šiek tiek pasvarstyti kas iš viso yra ta nacionalinė energetikos strategija ir kodėl ji yra priimama. Dažnai išgirstame priekaištų dėl to, kad tos energetikos strategijos vis priimamos iš naujo ir iš naujo. Ir klausimų – ar negalima būtų vieną kartą priimti gerą strategiją ir jos daugiau nekeisti? Iš tikro – dabar mes svarstome jau šeštąją Lietuvos nacionalinę energetikos strategiją. Pirmoji buvo priimta 1994 metais ir vadinosi tokiu kiek sovietiniu bunkeriu „kvepiančiu“ pavadinimu – „Nacionalinė energetikos komplekso pertvarkymo programa“, o vėliau dar energetikos strategijos buvo priimamos 1999, 2002, 2007 ir 2012 metais. Taip pat pasigirsta nuomonių, kad naujos technologijos energetikoje vystosi taip greitai ir ateitis yra tokia neapibrėžta, kad iš viso nėra prasmės kažką planuoti ar strateguoti. Dar kartais ir pasigirsta tokių fundamentalių idėjų, kaip „rinka nuspręs viską“, todėl kažkokia tai nacionalinė energetikos strategija iš viso nereikalinga.

Tai kodėl tada visos civilizuotos valstybės turi tas energetikos strategijas (kartais jos vadinamos kitaip, bet tai esmės nekeičia) ir kodėl jos tas strategijas nuolat atnaujina?

Čia reikia suprasti, kad nacionalinė energetikos strategija tai nėra paprastas specialistų bandymas atspėti ateitį. Tai nėra taip pat vien tik energetikos ministerijos specialistų darbo planas. Tai nėra net besąlygiškas valstybės įsipareigojimas, kurio negalima keisti, kas penkis metus atnaujinant strategiją. Juk turime pavyzdį – dar šiuo metu veikiančioje 2012 metais nacionalinėje energetikos strategijoje pagrindinėje vietoje įrašytas planas statyti Lietuvoje atominę elektrinę, nors dabar jau akivaizdu, kad ši strategijos dalis tikrai nebus įgyvendinta.

Nacionalinė energetikos strategija visų pirma yra ŠIUO METU esančių valstybės planų demonstravimas rinkai, kuri, atsižvelgiant į nacionalinę energetikos strategiją kuria savo strategijas. Verslas daro sprendimus investuoti į naujų technologijų gamybą, mokslas - į kompetencijų ugdymą, elektros perdavimo operatorius - į energetikos sistemos pritaikymą ateityje numatomiems pokyčiams ir taip toliau. Aišku, kad aplinkybės keičiasi, atsiranda naujos technologijos, nauji iššūkiai, naujos galimybės, todėl valstybės kas kurį laiką tas strategijas atnaujina, į tai atsižvelgdamos. Kaip yra pasakęs vienas JAV politikas (Everet Dirksen) „Gyvenimas nestovi vietoje. Požiūrio nekeičia tik silpnapročiai ir negyvėliai“.

Aišku, kad, rengiant strategiją, reikia prognozuoti ateitį ir stengtis padaryti tai kiek galima tiksliau, tačiau nereikia bijant kažko neatspėti, strategijoje kažko nepaminėti tik dėl to, kad nėra visiško apibrėžtumo. Nes kažko nepaminėjimas strategijoje reiškia, kad valstybė šiuo metu to neplanuoja. Tai reiškia, kad valstybė mano, kad tikimybė, kad to nebus, yra didesnė, nei tikimybė, kad tai bus. Ir jei Energetikos ministerija kažko nepamini strategijoje, tai reiškia, kad ir rinka reaguoja atitinkamai – nekuriama šioje srityje kompetencija, nedaromos investicijos į technologijų kūrimą. Aišku, net jei kažkas strategijoje ir paminėta, tai nereiškia, kad visa tai bus daroma automatiškai, bet jei nepaminėta – tai tada tiksliai galime prognozuoti, kad tikrai nebus daroma nieko.

Ar viską išspręs laisva rinka?

O kaip dėl tos rinkos? Laisva rinka, konkurencija yra nuostabus, puikus įrankis. Tai turi būti naudojama visur, kur tik įmanoma. Laisvos rinkos ir konkurencijos pagalba priimami ekonomiškai geriausi sprendimai, racionaliai paskirstomi ištekliai (tame tarpe beje ir gamtos, žmonių sveikatos ir laimės ištekliai, jei rinka yra sukonstruota tinkamai). Tačiau tai visgi yra ne gamtos reiškinys, ne Dievo į žemę atsiųstas stebuklas, o žmonių sukurtas ir naudojamas įrankis.

Tas įrankis, jo naudojimo rezultatas priklauso nuo tą įrankį sukūrusių ir naudojančių žmonių. Energetikos rinkoje tas ypač ryšku. Čia Valstybės (žmonės) savo energetikos politikos būdu apibrėžia tos rinkos ribas, jas plečia, sujungdami atskiras rinkas, didina pasiūlą, įvesdami naujus gamintojus, kurių funkcijos yra visai nebūtinai tik energijos gamyba, mažina pasiūlą uždarydamos dalį gamintojų, sukeliančių pernelyg didelius išorinius gamybos kaštus, netgi keičia kaštų struktūrą, įvesdamos ar panaikindamos mokesčius, atspindinčius veiklos išorinius kaštus. Energetikos rinka yra itin inertiška rinka, čia skirtingai nuo kitų rūšių rinkų, sugedus vienam stambiam sistemos gamintojui ir pritrūkus galių, galios trūkumo problema virs milžiniškais nuostoliais (black-out'u), kurių neišvengsi sumokėdamas už energiją bet kokią kainą, naujiems gamybos įrenginiams atsirasti reikės metų. Čia konkuruojančių įmonių veikla vyksta greta natūralių monopolijų, kurių neįmanoma išvengti. Čia nauda visuomenei be valstybės įsikišimo visai nebūtinai reikš ir motyvą konkrečiam investuotojui, o tai reiškia, kad visuomenei naudingos iniciatyvos be Valstybės įsikišimo tiesiog nebus įgyvendintos.

Todėl energetikos politiką turi visos be išimties valstybės. O žmonės, kurie sako, kad Lietuvai nereikia energetikos politikos, o viską išspręs įrankis - rinka, iš esmės siūlo, kad viską spręstų tą įrankį įtakojantys, valdantys žmonės kitose valstybėse, kuriems Lietuvos interesai iš tikro jų interesų sąraše yra paskutinėje vietoje.

O energetikos strategija nustato taip pat ir kryptis energetikos politikai.

Taigi – ką galima pasakyti apie Energetikos ministerijos parengtą nacionalinės energetikos strategijos projektą?

Energetikos strategijos projektas – šiek tiek kitoks, nei mes pripratę

Visų pirma matyt ministeriją reikėtų pagirti dėl trijų dalykų:

Pirmą kartą per visą Lietuvos energetikos strategijų rengimo istoriją šiame projekte yra pademonstruotas tikėjimas atsinaujinančios energetikos perspektyvomis. Iš esmės yra numatyta energetiką Lietuvoje iki šio amžiaus vidurio apversti „aukštyn kojom“ – strategijos projekte numatoma, kad po trisdešimties metų Lietuvoje dominuos energetika, pagrįsta atsinaujinančiais energijos ištekliais. Tai yra šaunu. Tokius tikslus nėra gėda parodyti bet kam Europoje, mes su savo tikslais atsistojam greta pažangiausių Europos Sąjungos valstybių. Tikslai visiškai atitinka ir pačios Europos Sąjungos energetikos viziją, pagrįstą energetikos dekarbonizacija bei iškastinių išteklių importo mažinimu. Tai taip pat rodo ir signalus rinkai, kad šioje energetikos srityje yra perspektyva, kad Lietuvoje tam ateityje bus uždegtos tik žalios šviesos.

Taip pat džiugu, kad pirmą kartą energetika yra akcentuojama, kaip pridėtinę vertę kurianti, o ne vien kaštus atspindinti ūkio šaka. Džiugu, kad atsiranda supratimas, kad Pasaulyje ateityje dominuos ne tos valstybės, kurios turi didelius iškastinius energetinius išteklius – naftą, dujas, anglį ar uraną, o tos, kurios pasižymės savo gyventojų intelekto panaudojimu, kuriant naujas technologijas, jas gaminant ir eksportuojant. Mūsų ekonominė gerovė ateityje priklausys nuo to, kiek kuriančia valstybe mes tapsime. Šiuolaikinės energetikos technologijos yra itin perspektyvi technologijų rūšis, jų prognozuojamas poreikio augimas yra milžiniškas ir dar toli gražu ne visos sritys yra užimtos. Tuo labiau, kad mes jau ir dabar turim labai gerų pavyzdžių – mūsų biokuro konversijos į energiją technologijos, saulės energetikos technologijos jau šiandien pripažįstamos, kaip itin pažangios, patikimos, jų eksporto apimtys auga kiekvienais metais. Strategijos projekte yra numatyta skatinti energetikos kompetencijų augimą, mokslinių tyrimų ir eksperimentinę plėtrą, numatoma įdiegti mokestinių skatinimų sistemą šiems tikslams. Tai šaunu. Tai taip pat rodo visiems Pasaulyje, kad mes kviečiam tokias investicijas, kaip kažkada kunigaikštis Gediminas kvietė visos Europos verslininkus į Vilnių.

Ir trečias dalykas, kuriuo norėčiau pasidžiaugti, tai ryški orientacija į energetikos decentralizavimą. Tiek technine, tiek valdymo prasme. Tai irgi visiškai atitinka XXI amžiaus pasaulines energetikos tendencijas. Gaminančių vartotojų skaičiaus numatomas didinimas, bendruomenių įtraukimas investuojant į bendra nuosavybe valdomus atsinaujinančius išteklius naudojančius įrenginius, galų gale – Valstybės užtikrinimas, kad ateityje nebebus kartojama klaidų, kai privilegijos privačių įmonių atžvilgiu būdavo suteikiamos valstybės valdomoms įmonėms. Tikrai smagu skaityti ir reikia tik tikėtis, kad šios strategijos projekte surašytos nuostatos bus taikomos ir realiame gyvenime net ir besikeičiant valdžioms.

Taip. Bet ne dabar?

Pagyrus ministerijos darbuotojus, rengusius strategijos projektą už bendrų pasaulinių tendencijų energetikoje atspindėjimą tolimesnėje Lietuvos energetikos vizijoje, kartu tenka parašyti ir tai, kad šiame strategijos projekte yra blogai.

Kartu su pademonstruotu tikėjimu atsinaujinančios energetikos perspektyvomis, Energetikos ministerijos specialistai parodė baimę suplanuoti nuoseklų tų tikslų siekimą, pradedant šia diena. Didžioji dalis atsinaujinančios energetikos plėtros yra atidedama laikotarpiui po 2030 metų. Susidaro toks įspūdis, kad ministerijos darbuotojams yra baisu kažką suplanuoti artimiausiam dešimtmečiui, nes jie bijo asmeninės atsakomybės už galimas nesėkmes šiuos planus įgyvendinant. Kur kas drąsiau kažką planuoti laikotarpiui po 2030 metų, kai matyt ministerijos žmonės nebesitiki, kad tuo metu dar dirbs ministerijoje ir niekas nepareikalaus asmeninės atsakomybės už tai.

Pavyzdžiui energetikos strategijos projekte iki pat 2030 metų nėra numatoma jokios tolimesnės biokuro kogeneracijos plėtros, po to, kai bus pastatyta Vilniaus biokuro ir atliekų kogeneracinės elektrinės. Tai reikštų, kad nusidėvėjus visiems biokuro katilams šilumos ūkyje, jie vėl bus keičiami tokiais pačiais tik šilumą gaminančiais katilais. Tai yra – Valstybė čia nesikiš, nekurs motyvacinių sistemų, skatinančių investuotojus investuoti ne į katilų pakeitimą katilais, o į kogeneracijos plėtrą.

Arba nėra numatoma vėjo energetikos jūroje plėtros iki 2030 metų. Tai labai keista, turint mintyje kiek iečių buvo sulaužyta šiemet, keičiant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kai buvo uždrausta privatiems investuotojams investuoti į jūrinę vėjo energetiką, neprašant jokios Valstybės pagalbos, o visas procesas buvo sukoncentruotas Valstybės rankose. Tada besipriešinantys šiems įstatymo pakeitimams, apeliavo į tai, kad šie pokyčiai tik atidės jūrinės vėjo energetikos plėtrą. Pakeitimų šalininkai tai neigė. Dabar Energetikos ministerija, nenumatydama jūrinės vėjo energetikos plėtros iki 2030 metų tik įkiš į neseniai padarytų pakeitimų įstatyme oponentų rankas argumentą ir jie galės drąsiai sakyti „ar mes buvome ne teisūs?“

Energetikos ministerijos specialistai sako – kol nėra atlikti jūros dugno tyrimai, mes nežinome kokios galios ten galėtų būti pastatyti tie jūriniai vėjo elektrinių parkai. Tai logiškas paaiškinimas, bet grįžkim į straipsnio pradžią aptartą strategijos tikslą.

Reikia suprasti, kad jei energetikos strategijoje nieko nebus apie jūrinės vėjo energetikos vystymo planus iki 2030 metų, nebus jokių galimybių pritraukti investicijas į jūrinės vėjo energetikos technologijų gamybą Lietuvoje, šios srities kompetencijos nebus ugdomos, perdavimo tinklo operatorius „Litgrid“ nedarys nieko, kad prisitaikytų prie su vėjo energetikos plėtra numatytais iššūkiais, kartu dar ir sinchronizuojant elektros tinklus su Europos elektros tinklais ir mes tiesiog praleisime galimybę tapti šių technologijų kompetencijos centru regione, vėliau galėsim tik tikėtis importuoti šias technologijas bei žinias, reikalingas šių technologijų diegimui, priežiūrai iš gretimų valstybių - Estijos ir Lenkijos, kurios šiuo metu apie jūrinės energetikos vystymą artimiausią dešimtmetį savo teritoriniuose vandenyse kalba visu balsu. Tikrai geriau šiuo atveju būti pernelyg dideliu optimistu, net jei vėliau pasirodytų, kad vėjo energetikos jūroje plėtra realiai įvyks kiek vėliau, nei buvo tikėtasi, nei pernelyg atsargiu.

Lietuvoje sąlygos atsinaujinančios energetikos plėtrai yra itin geros, tai įvertinta daugelyje Europos Komisijos užsakytų studijų, atliktų tarptautinių konsultacinių kompanijų. Mes jau šiuo metu penktadalį suvartojamos elektros energijos pasigaminam iš atsinaujinančių išteklių, nors pavyzdžiui pagal įrengtų vėjo elektrinių galias, tenkančias vienam gyventojui mes dvigubai atsiliekam nuo iš vis vėjuotos jūros kranto neturinčios Austrijos, o pagal įrengtų saulės elektrinių galias, tenkančias vienam gyventojui, mes daugiau, nei septyniais kartais atsiliekam nuo britų, gyvenančių saulės kur kas mažiau lepinamoje vietoje.

Sparti atsinaujinančios energetikos plėtra Lietuvoje tikrai galėtų būti viena tų nacionalinių idėjų Lietuvai, kartu padedant čia pritraukti ir investicijas į technologijų gamybą, jų tolimesnį vystymą. Panašiai, kaip atsitiko pavyzdžiui biokuro konversijos į energiją technologijų atveju, kai Valstybei nustačius aiškius gamtinių dujų keitimo biokuru šilumos ūkyje prioritetus, neilgai trukus Lietuvoje susikūrė visa eilė šių technologijų gamintojų, dabar sėkmingai didinančių šių technologijų eksportą į kitas šalis.

Aiškiai demonstruodami atsinaujinančios energetikos plėtros planus, mes kartu ir gerokai sugadinsim nuotaiką mūsų kaimynams, statantiems atomines elektrines greta mūsų sienų. Jie patys užsidarys savo sienas nuo mūsų gaminamos energijos eksporto, nereikės mums to daryti.

Būkime drąsūs ir ambicingi. Mes tikrai galime tapti lyderiais šioje srityje. Sukurkime tūkstančius naujų darbo vietų Lietuvoje, šimtus milijonų eurų papildomos pridėtinės vertės, dešimtis tūkstančių naujų energetikos savininkų. Ne kažkada po 2030 metų. Dabar.

Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Liberalų sąjūdžio partijos narys.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min