Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gruodžio 21d. 18:04

Martynas Nagevičius: Šventa vieta tuščia nebūna, arba Valstybės monopolio žaidimai

Martynas Nagevičius Valstybinės „Lietuvos energijos“ grupės įmonės labai daug dėmesio skiria savo, kaip socialiai atsakingų, mažiausiomis vartotojų kainomis suinteresuotų valstybinių kompanijų įvaizdžiui skleisti. Viešai, skambiomis deklaracijomis. Kol neprasideda rimtas darbas.

O kai jis prasideda, tada kovoje dėl milijonų socialinė atsakomybė, rūpestis mažiausiomis kainomis vartotojams, konkurencingumas ir kitos „vakarietiškos vertybės“ nebereikalingos. Tai praėjusią savaitę akivaizdžiai pademonstravo valstybinio kapitalo „Lietuvos energijos gamyba“.

Kalba apie elektros gamybos galios rezervą, dešimtimis milijonų eurų be konkurso maitinamą valstybės įmonę ir gamtinėmis dujomis ar kitu iškastiniu kuru kūrenamas elektrines Lietuvoje. Jos mūsų šaliai vis dar reikalingos kaip elektros gamybos rezervas, jeigu sutriktų elektros tiekimas iš kitų šalių, o atsinaujinančius išteklius naudojančių elektrinių gamybos tuo metu neužtektų elektros poreikiams padengti.

Tokių elektrinių Lietuvoje yra penkios – valstybinė „Lietuvos energijos gamybai“ priklausanti „Lietuvos elektrinė“, savivaldybėms priklausančios Vilniaus TE-3 ir Panevėžio TE, privačios Mažeikių („Orlen Lietuva“) ir Kauno TE. Dar yra mažesnių, bet jos rezervo užtikrinime formaliai nedalyvauja, nes elektros perdavimo tinklo operatoriui dabartinėmis technologijomis būtų per sudėtinga juos kritiniu atveju valdyti iš savo valdymo centro.

Ką visa ši situacija ir „Lietuvos energijos gamybos“ elgesys primena? Ar tik ne įmonę, kuri buvo pavadinta „valstybe valstybėje“. Taip, šventa vieta tuščia nebūna.

Tai – mūsų garantas, kad ekstremalioje situacijoje neliktume be elektros energijos. Visi energetikai sutaria, kad jos reikalingos, nes negalime būti visiškai priklausomi nuo „laidų“ iš kitų šalių. Nesutariama tik, kiek tokių galių Lietuvai reikia, bet dauguma sutinka, kad visa tai turėtų elektros vartotojams kainuoti kiek galima mažiau. K

odėl dauguma, o ne visi sutinka? Todėl, kad dirbantys valstybės įmonėse visomis galiomis stengiasi išlaikyti neefektyvius brangiai kainuojančius eksploatuoti senus jų įmonei priklausančius įrenginius, net jei tai reikštų kitų, jiems nepriklausančių, Lietuvos elektrinių uždarymą. Ignoruodami konkurenciją, mažiausią kainą ir naudą vartotojui.

Ką turiu omenyje? Ogi štai ką.

2015 metais A.Butkevičiaus vyriausybė be jokio konkurso, lyg vykdydama kažkokį „vidaus sandorį“ pamalonina vienintelę valstybinę „Lietuvos energijos gamybos“ Elektrėnų elektrinę išskirtine 77,3 milijonų eurų subsidija. Šie pinigai imami iš 2016 metų elektros vartotojų sąskaitų ir permokų, padarytų ankstesniais metais. Kitos rezervą užtikrinti galinčios elektrinės paliekamos be jokių pajamų už išlaikomą galią.

Visa rinka, energetikos ekspertai ir dalis politikų pakėlė triukšmą, kad palikus daugumą elektrinių be jokio finansavimo, mes artimiausioje perspektyvoje galime nebeturėti Lietuvoje adekvačių galių ir kad, jei neįmanoma išlaikyti visų turimų galių, tai tokias rezervo išlaikymo paslaugas bent jau reikėtų pirkti konkurso būdu, nes tai sumažintų vartotojų Lietuvoje mokamą kainą už elektrą arba už tą pačią kainą galima būtų išlaikyti didesnes galias.

Tai daryti įpareigoja ir įstatymai. Elektros energetikos įstatyme aiškiai parašyta, kad galios ir elektros energijos rezervavimo funkcija atliekama, sudarant VIENODAS, NEDISKRIMINUOJANČIAS ir KONKURENCINES sąlygas VISIEMS rinkos dalyviams. Energetikos įstatyme žodis „konkurencija“ yra minimas kokius 30 kartų.

Bet kaip pas mus dažnai atsitinka, nors įstatymai iš principo yra geri, bet „šlubuojam“ su jų įgyvendinimu realiame gyvenime.

Natūralu, kad buvo paduoti skundai į Konkurencijos tarybą. Tą pačią, kuri klausimus dėl Vilniaus šilumos aktualijos sprendimus priimdavo per kelias dienas. Deja, klausimą dėl milijonų, skirtų be konkurso, Konkurencijos tarnyba, nagrinėja jau 10 mėnesių. Per tą laiką uždaroma Vilniaus TE-3 elektrinė. Kauno TE ir Panevėžio TE pabrėžia apie didžiulius nuostolius, kurie gali priversti stabdyti ir šias elektrines.

Tuo tarpu išskirtinį išlaikymą turinti „Lietuvos energijos gamyba“ pasigiria, kad šiemet per 9 mėn. „uždirbo“ 22 milijonus eurų grynojo pelno. Bendrovės atstovai išdidžiai aiškina padidėjusį iki 18 procentų grynąjį pelningumą „didėjančiu Bendrovės veiklos efektyvumu“. Taip taip, 77 milijonai subsidijų čia ne prie ko.

Galų gale buvęs energetikos ministras, matydamas situaciją, paskelbia, kad 2017 metams tikrai bus organizuotas aukcionas galios rezervams įsigyti. Tai suteikia vilties visoms termofikacinėms elektrinėms. Jos pristabdo darbuotojų atleidimus, susitaiko su nuostoliais, nes tikisi, kad aukcione galės pateikti geresnę kainą, nes yra efektyvesnės negu Lietuvos elektrinė. Iš dalies ministras savo pažadą įvykdo. Tiesa, prieš aukcioną 9-am Elektrėnų blokui skiriamas išskirtinis 35 milijonų eurų išlaikymas 2017-iems per VIAP.

Likusius 32 milijonus planuota padalinti tiems, kas „Litgrid“ rengiamame aukcione pasiūlys mažiausią kainą. „Litgrid“ gruodžio 13 d. skelbia aukcioną 484 MW galios tretinio rezervo paslaugai įsigyti. Jame dalyvauja 4 elektrinės – Kauno, Panevėžio, Mažeikių ir „Lietuvos energijos gamybos“. Ir čia prasimuša visa tikroji valstybės įmonės „socialinė atsakomybė“ ir „rūpestis mažiausiomis elektros vartotojų kainomis“.

„Lietuvos energijos gamyba“, kaip dominuojantis rinkos dalyvis, negali kainos imti „iš lubų“ – jai VKEKK nustato siūlomos kainos „lubas“ – 10,04 euro MW/h. Pagal pačios bendrovės pateiktus duomenis. To užtektų „Lietuvos energijos gamybos“ Elektrėnų elektrinės veiklai, padengiant visus elektrinės kaštus, jų nemažinant ir uždirbti pakankamai solidų pelną, jai pateikiant visą 484 MW galios rezervą.

Tačiau čia reikia aiškiai suprasti, kad VKEKK nustatytos „lubos“ nereiškia, kad „Lietuvos energijos gamyba“, kaip ir visos kitos aukcione dalyvaujančios įmonės, norėdama laimėti aukcione, turi teikti kainą, kuri padengtų visas elektrinės sąnaudas, jų nemažinant.

VKEKK nustatytos „lubos“ yra tik saugiklis, eliminuojantis galimus „Lietuvos energijos gamybos“, kaip dominuojančio rinkos dalyvio, piktnaudžiavimus savo padėtimi. Ir viskas. Aukcionas yra rinkos mechanizmas. Rinka visai nebūtinai turi užtikrinti rinkos dalyvių kaštų padengimą, ypač, jei rinkos dalyvis net nebando jų mažinti.

Jei „Lietuvos energijos gamyba“ būtų norėjusi aukcione sudalyvauti kaip normali civilizuota konkuruojanti įmonė, ji galėjo padaryti sprendimą atsisakyti vieno perteklinio didžiausiais kaštais išlaikomo seno bloko eksploatacijos, susimažinti kiek galima pasiūlymo kainą ir dalyvauti aukcione.

Tačiau valstybės įmonė puikiai žino, kad be jos pajėgumų likusios konkurso dalyvės nesugebės užtikrinti viso galios rezervo. Tiesa, jeigu dirbtų Vilniaus TE-3, tai būtų įmanoma. Todėl valstybinės įmonės energetikai, suprasdami, kad konkurencinėje kovoje gali pralaimėti termofikacinėms elektrinėms, ir visai nenorėdami sukti galvos, kaip čia susimažinti savo kaštus, pateikia kainą, gerokai viršijančią jiems nustatytas „lubas“. Nors to negali daryti pagal teisės aktus. Negali to daryti ir pagal dar papildomai prieš įvykusį aukcione parengtą VKEKK išaiškinimą „Lietuvos energijos gamybai“.

Natūralu, kad valstybės įmonė, pažeidusi aukciono reglamentą, eliminuojama iš aukciono, o likę dalyviai, nors ir pasiūlę beveik trigubai mažesnę kainą, nei valstybės įmonė, nesudaro pakankamai didelio galios rezervo.

Aukcionas paskelbiamas neįvykusiu.

Tokio „fokuso“ niekaip negalima būtų suorganizuoti, jei du seni Elektrėnų blokai ir naujesnis 9-as blokas priklausytų trims atskiroms, tarpusavyje strategijos ir taktikos nederinančioms kompanijoms. Tada greičiausiai tiesiog aukcione iškristų vienas iš senųjų – pats brangiausias Elektrėnų blokas.

Bet dabar visi trys blokai valdomi tų pačių vadybininkų ir jie nusprendžia taip: „viskas arba nieko (greičiau – viskas)“.

Kas bus toliau?

„Lietuvos energijos gamyba“ akivaizdžiai tikėjosi, kad, neįvykus aukcionui, visas rezervas bus perkamas, kaip ir praėjusiais metais, be konkurso iš jų vienų, apmokant jiems visus kaštus ir VKEKK paskaičiuotą normatyvinį pelną.

Tačiau panašu, kad „Lietuvos energijos gamybos“ elgesys perpildė perdavimo tinklo operatoriaus „Litgrid“, nepriklausančio „Lietuvos energijos“ grupei, kantrybės taurę. Atrodo, 3-ias Energetikos paketas pirmą kartą suveikė praktikoje.

„Litgrid“, skirtingai, nei „Lietuvos energijos gamyba“ tikėjosi, nepaskelbė, kad galios praėjusių metų tvarka, o pareiškė, kad šiuo atveju derins aprūpinimo rezervu kainą su elektrinių operatoriais, visų pirma su aukščiausią kainą aukcione pasiūliusia „Lietuvos energija“, kad įtilptų į „Litgrid“ nustatytą 32 milijonų eurų per metus ribą. O jei to nepavyks padaryti, pagrasino netgi pirkti galios rezervus užsienio šalyse, paliekant „Lietuvos energijos gamybą“ iš viso be jokių pajamų senų blokų išlaikymui.

Atrodo, kad šį kartą bus bandoma rimti pažaboti save išskirtiniu laikantį valstybinį gamintoją. Bet pabaiga dar neaiški.

O apibendrinus – ką visa ši situacija ir „Lietuvos energijos gamybos“ elgesys primena? Ar tik ne įmonę, kuri buvo pavadinta „valstybe valstybėje“.

Taip, šventa vieta tuščia nebūna.

Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min