Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Martynas Papartis: Mokomės, bet valdžia stumte stumia iš Lietuvos

Šaltinis: 15min
2
A A

Martynas Papartis Mano tėvas – eigulys. Kaskart, kai iš Kauno parvažiuoju namo į Tytuvėnus Kelmės rajone, kalbos tik ir sukasi apie tai, kaip reikės gyventi, jei mano tėvas praras darbą. Šeima juk liktų be nuolatinių pajamų.

Politikai, kurie samsto iš tuščio į kiaurą kalbas apie miškų valdymo pertvarką, nenumano, kaip jaučiasi tie žmonės, kurių darbas susijęs su mišku. Valdžios atstovams taip pat nė motais, kiek šiuo metu jame yra pasėta baimės.

Esu Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto trečiakursis. Miškininkystės specialybę pasirinkau būtent todėl, kad ji – arčiausiai širdies. Esu eigulio vaikas, užaugau matydamas, kokius darbus, kada ir kaip miške dirbo tėvas.

Mes, miškininkystės studentai, bendraujame ne tik tarpusavyje, bent ir su ketvirtakursiais. O šių mintys – „juodos“. Vaikinai būgštauja, kad po ketverius metus trukusių studijų negaus darbo.

Mes, trečiakursiai, taip pat netrykštame džiaugsmu – taip pat laukia nežinomybė. Ir apskritai nerimas ir įtampa tvyro universiteto koridoriuose.

Labiausiai gąsdina ne tik tai, kad mūsų – dabartinių studentų – likimas yra pastatytas ant kortos, bet ir paties Miškų ir ekologijos fakulteto. Miškų specialybė yra taip talžoma, vargu ar mūsų fakultetas šiemet apskritai sulauks stojančiųjų.

Pakrypus kalboms apie tolimesnes studijas taip pat daug kas abejoja, ar beverta stoti į miškininkystės magistrantūrą. Kam dar dvejus metus investuoti, gaišti laiką, jei po viskam nebebus įmanoma dirbti pagal specialybę?

Įprasta, kad studentai vasarą susiranda darbo užsienyje. O jei nepavyks įsidarbinti apsigynus miškininkystės bakalauro diplomą? Neliks kitos išeities – teks emigruoti. Kartais svarstau, kad pati valstybė mus stumia iš Lietuvos, nors mokomės tam, kad joje galėtume dirbti ir gyventi.

Taip, pats iki studijų A.Stulginskio universitete šiek tiek „paklaidžiojau“. Baigęs mokyklą kibau į studijas Danijoje, tačiau įveikti aukštosios chemijos egzamino nepavyko, taigi grįžau. Į Lietuvą.

Padirbėjęs gerus metus suvokiau, kad be reikalo blaškausi. Juk visą laiką gyvenau su tėčiu – miškininku. Nusimanau, kas tai per darbas. Kodėl ir pats negalėčiau jo imtis? Tačiau pastaruoju metu norom nenorom ėmiau abejoti, ar pasirinkimas – teisingas.

Nors apie miškų reformą kalbama daugybę metų, tačiau tokios įtampos, kokia tvyro dabar, niekada nėra buvę. Didžiausias stresas mano šeimą ištiko tada, kai žiemą pasigirdo kalbos apie tai, kad visiems miškininkams Lietuvoje bus išdalinti atleidimo lapeliai.

Vėliau tokio sumanymo buvo atsisakyta. Tačiau kartu buvo paskleista žinia, kad reforma vyks iki kitų metų – kad ji bus gana ilga. Todėl visi, dirbantys miškų sistemoje, sėdi kaip ant adatų. Baimės – į valias. Neabejojama, kad prasidės tikrinimai, o kai tai vyksta, sunku normaliai atlikti net ir būtiniausius darbus.

Šiuo metu nė vienas miškininkas nesijaučia saugiai. Kalbama apie tai, kad bus atleisti visi urėdai, nes jie esą yra korumpuoti. Taigi miškininko profesija – tarsi nenuplaunama gėda. Juk ne girininkai ar urėdai susigadino gerą vardą, nebuvo jie nutvert už rankos vagiant. Manau, tai socialinių tinklų išpūstas reikalas. Juoba kad visi, kurie iš tikrųjų „prisidirbo“, yra nubausti.

Gal tokiomis nepagrįstomis kalbomis rengiama dirva reformai? Šeimoje kol kas tėra vienas miškininkas – tėtis. Tačiau yra daugybė šeimų, kurios tęsia miškininkų dinastiją. Ir būtent į juos baksnojama lyg į kokius nusikaltėlius. Nors būtent tose girininkijose, kuriose dirbo senelis, kuriose dirba tėvas, o paskui – ir sūnus ar sūnūs, produktyvumas geras. Nes iš kartos į kartą perduodama ir patirtis.

Miškininkystė – ne bet koks ūkininkavimas. Tam reikia ir žinių, ir sumanumo, ir darbštumo. Tam, kad nederlingi, nenaudojami žemės plotai būtų apsodinti mišku, pagal tam tikras programas buvo mokamos išmokos. Žmonės puolė sodinti ąžuolynus, nes šiems sodinukams buvo skiriamos didžiausios išmokos.

Pasipylė klaidos – medeliai neaugo, nuskurdo, išdžiuvo, o ir tuos, kurie įsikibo į žemę, sunaikino ligos ar žvėrys. Miškas - ne vaikų žaidimas. Jam reikia ir tinkamos priežiūros, ir mokslo, ir žinių, kaip medžius nuo ligų bei kenkėjų apginti. Tačiau tai kažkodėl nutylima. Užtat daroma buldozerinė reforma, nesukant dėl to galvos, kas bus po to.

Jeigu reforma būtų pagrįsta, paremta analize, pirmieji jos žingsniai nebūtų baisūs. Dabar gi žengiama nežinant, kur reikia statyti koją – naikinant jaunų žmonių studijas, karjerą, reputaciją.

Martynas Papartis yra Aleksandro Stulginskio universiteto studentas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min