Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2019 sausio 17d. 09:41

Mindaugas Kiškis: „Linkomanijos“ blokavimas. Ar tikrai reikia džiaugtis cenzūra?

Mindaugas Kiškis
MRU nuotr. / Mindaugas Kiškis

Įsigaliojus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui dėl „Linkomanijos“ blokavimo, Lietuvos interneto tiekėjai suskubo blokuoti svetainę, o LATGA kartu su kolega advokatu Andriumi Iškausku „sveikina teismų sprendimą ir šią pergalę vadina istorine“.

Sveikinimai ir istorinė pergalė ir tiesiogiai, ir netiesiogiai primena kai kuriuos piliečius, kurie sveikino Lietuvos okupaciją 1939–40 m., taip pat vadino ją istorine. Blokavimas yra cenzūra su lūpdažiu, o sveikinti cenzūrą yra tas pat, kas rimtu veidu teigti jog autoritarizmas ar totalitarizmas gali būti ir geras. Žmonės ir Šiaurės Korėjoje (iš)gyvena, bet ar dėl to ten turime ieškoti įkvėpimo?

Ačiū interneto (TCP/IP protokolo) tėvui Bobui Kahnui, kuriam laisvė buvo didesnė vertybė už kontrolę ir cenzūros galimybę, todėl jo dėka interneto resursų, taip pat ir „Linkomanijos“ visiškai blokuoti neįmanoma. Net ir tose šalyse, kurios interneto blokavimui skiria milžiniškus resursus, visiškas blokavimas yra nepasiekiamas tikslas.

Sprendimas blokuoti „Linkomaniją“ iš pirmo žvilgsnio atrodo motyvuotas – svetainėje platinamos daugiausia neteisėto autorinio turinio nuorodos, interneto svetaines blokuoja kai kuriuos užsienio šalys, be to, juk ginami autorių interesai. Velnias visuomet slypi detalėse, todėl šiuos argumentus reikėtų panagrinėti atidžiau.

Pradėsiu nuo galo. Ieškovas „Linkomanijos“ byloje yra ne autoriai, o nomenklatūrinė LATGA – autorinis kolūkis į kurį autoriai suvaryti per prievartą. LATGA kaip ir visos kitos kolektyvinio administravimo asociacijos iš autorių prievartiniu būdu nusavino teisę savarankiškai apsispręsti dėl savo kūrinių teisinio režimo. Be to, LATGA kaip ir visos kitos kolektyvinio administravimo asociacijos veikia absoliučiai neskaidriai – „black box“ principu. Manipuliuojant privatumu autorių pinigai paskirstomi kam reikia, pateikiant tik abstrakčiausias ataskaitas. Keli suklaidinti autoriai, kurie kartas nuo karto „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ viešai pasisako ar net paverkia LATGA vardu, nėra visi autoriai. Aš pats esu autorius ir man absoliučiai nepriimtinos spekuliacijos bendru autorių vardu.

Šiaurės Korėjoje internetas yra labai ribota nomenklatūrinė privilegija, o užklydus į neteisingą interneto resursą greičiausiai laukia ne pranešimas apie nepasiekiamą svetainę, tačiau šalta vienutė ar dar liūdnesnė baigtis. Ar norime tokios perspektyvos ir Lietuvoje? Interneto cenzūra yra tiesus kelias į autoritarizmą – ar ne taip seniai ištrūkę iš tironijos norime eiti atgal?

Taip, kai kurios Vakarų valstybės taiko interneto svetainių blokavimą, tačiau savaime tai nėra gėris. Daugelis demokratinių valstybių turi apsčiai juodų dėmių ir gėdingų klaidų savo istorijoje. Be to, jos neturi tironijos patirties, kokią turime mes.

Minint „geruosius“ pavyzdžius reikėtų paminėti ir daugybę neigiamų bei labai abejotinų blokavimo pavyzdžių, kurie prasilenkia su fundamentinėmis teisėmis ir laisvėmis. Pvz. 2011 Prancūzijoje tokiu būdu užblokuota svetainė skelbianti informaciją apie policijos brutalumą ir piknaudžiavimus (Copwatch Nord Paris I-D-F), 2014 m. Australija „netyčia“ blokavo 250 tūkstančių nieko dėtų interneto svetainių, 2016 metais Jungtinėje Karalystėje kuri „Linkomanijos“ kontekste buvo ypač linksniuojama kaip „gerosios praktikos pavyzdys“ per klaidą užblokuota vaizdo turinio svetainė „Imgur“. Visose šiose šalyse net ir blokavimo proponentai pripažįsta, kad blokavimas dažnai yra perteklinis ir apima daug pozityvaus interneto turinio. Ne vienas tyrimas rodo, kad „blogų“ svetainių blokavimas realiai neveikia, tačiau turi daugybę šalutinių efektų – blokuojama ir daug teisėto turinio, kuriam kartais net nėra alternatyvių medijų.

Galiausiai argumentas, kad svetainėje platinamos daugiausia neteisėto autorinio turinio nuorodos („Linkomanijos“ atveju) arba daugiausia neteisėtas turinys yra savo esme ydingas.

Pirma, net ir „Linkomanijoje“ yra kažkiek teisėto turinio, pvz. grupė „Arbata“ savo paskutinį albumą teisėtai ir tikslingai platino „Linkomanijoje“.

Antra, „Linkomanija“ lietuviško interneto kontekste yra marginali svetainė, kurią naudoja toli gražu ne dauguma Lietuvos gyventojų, o nedidelė mažuma piratų ir jiems prijaučiančių. Ar dėl kelių blogiečių turime cenzūruoti internetą visiems? Ciniška, kad mažumos argumentas tinka blokavimo entuziastams kai kalbama apie mažumą teisėto turinio „Linkomanijoje“ ir pan. svetainėse, tačiau jis tuojau pat ignoruojamas kai kalbama apie realius šių svetainių lankytojus.

A.Iškauskas siūlo būtent tai ir manipuliuoja lygindamas piratavimą su narkotikų platinimu – „Kalbėdamas apie piratinių svetainių blokavimą mėgstu taikyti tokią analogiją: žinome, kad visų narkotikų prekeivių policija neišgaudys, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad su narkotikų prekyba kovoti nereikia“. Pagal tokią p. Iškausko logiką turėtume drausti automobilius, nes jais tikrai gabenama kontrabanda. Arba pateisinkime sovietines represijas, nes juk tarp represuotų buvo vienas kitas nusikaltėlis!

Nuo tokių „mėgstamų analogijų“ šiurpsta oda. Ir, beje, net ir kalbant apie kovą su narkotikais Portugalija ar JAV valstijos dekriminalizavusios narkotines medžiagas pasiekė kur kas geresnių rezultatų, nei tos valstybės kurios kliaunasi „gaudymu“ ir baudimu.

Trečia, tariamai masinis neteisėtas parsisiuntimas internete buvo atvirai naudojamas kaip pagrindinis argumentas buldozeriu stumiant visuotinus laikmenų ir įrangos mokesčius Lietuvoje. Taigi, bent moraline prasme mes visi jau esame sumokėję už kūrinių kopijų naudojimą asmeniniais tikslais. Suformuluosiu retoriškai – ar užblokavus „Linkomaniją“ atgausime sumokėtus mokesčius ar bent jau neturėsime jų mokėti ateityje?

Ketvirta, cenzūros saugikliai, tokie kaip biurokratinė ar teisminė priežiūra daugeliu atveju yra formalus popierizmas, o ne realūs saugikliai. Nuo 2019 04 01 įsigaliosiantis LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 78 str. numato „supaprastintą“ cenzūros sprendimų priėmimą, kurį teismas (beje, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris prie geriausių norų turi labai ribotą patirtį autorių teisių ar saviraiškos laisvės srityse) turės sankcionuoti per 3 kalendorines dienas! Neatsiliksim nuo „trojkų“ tempų – juk taip ir turėtų būti sprendžiami fundamentiniai pagrindinių teisių ir laisvių klausimai demokratinėje valstybėje!

Blokavimas ir bet kokia kita cenzūra yra Pandoros skrynia, kurią atidarius kyla pagundos blokuoti bet kokį kam nors nepatinkantį turinį. Ir, deja, tai nėra teorinės pagundos – saviraiškos ir informacijos laisvė kasdien varžoma vis labiau. Tai ne tik mano nuomonė – garbinga tarptautinė organizacija „Freedom House“ kasmet fiksuoja vis mažėjančią interneto laisve net ir vakarų šalyse, o 2018 m. jau perspėja apie gresiantį skaitmeninį autoritarizmą. Tą patį adresuodamas Jungtinei Karalystei pabrėžia JT žmogaus teisių pasiuntinys.

Matant tokius pavyzdžius, kaip minėtas LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 78 str. arba šiuo metu ES svarstoma autorių teisių reforma (ES direktyvos projektas), kurios 13 str. jau tiesmukai siūlo įteisinti išankstinį interneto filtravimą vardan autorių teisių apsaugos – abejonių dar mažiau.

Samprotavimai, kad reikia visų mūsų teises truputį riboti vardan tariamo didesnio ar bendro gėrio yra nepaprastai pavojingi. Būtent tokiais argumentais į valdžią atėjo nacizmas. Ir Lietuvos istorijoje turime pakankamai pavyzdžių kai „truputis“ labai greitai virto visa apimančia tironija. Lietuvos okupacija 1939 m. prasidėjo nuo savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga. Kai kuriems tuomet tai atrodė „mažesnis blogis“ priimtinas vardan aukštesnių tikslų. Ar tikrai norime džiaugtis grįžtančiais autoritariniais metodais?

Mindaugas Kiškis yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

05:21
01:30
01:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min