Mūsų gyvenimas užtvindytas metodais ir programomis. Kiekvieną dieną siūloma paskaityti, kaip reikia atsikratyti antsvorio, tapti turtingu, patikti žmonėms ir t.t. Organizacijų, partijų ir valstybių lygmenyje kalbama apie priemonių paketus, planus ir panašius dalykus. Neišvengiamai net mes patys patikime, kad sistemingai viską apgalvojus, sustačius į teisingas vėžes gyvenimas turėtų stebuklingai nušvisti, baimę ir netikrumą pakeisdamas klestėjimu.
Ir tuomet, kai žengiame (po vieną ar kolektyviai) tvirtus žingsnius sėkmės link, tegu niekas nemėgina pasipainioti mūsų kelyje su kitokiu pasaulio matymu, kitokia patirtimi. Tokio mes stengiamės atsikratyti, paniekinti moraliai, o kai kas – ir fiziškai pakenkti.
Ir visiškai nesvarbu, ar sprendžiame šeimos, valstybės, asmeninius, ar dar kokius nors reikalus. Kitokių mums nereikia. Stačiatikių arkivyskupo ir gilaus mąstytojo žodžiais – bent mintyse, bent širdies gilumoje, net sau nepripažindami mes norėtume, kad tas kitas ar kiti išnyktų, mirtų. Tokia žudymo būsena tikriausiai aplanko kiekvieną, o daugelis žmonių tuo gyvena nuolat.
Ir stebimės, kodėl taip mažai gėrio aplink mus, o tiek daug pykčio, pavydo ir vaidų. O kas gi turi išaugti iš mirties? Kokia būtis rastis iš nebūties? Kokį pagydymą gali teikti mirtini nuodai, kaip sunaikinimas gali dovanoti ramybę?
Biblija nuolatos pasakoja apie žmonių sprendimus pašalinti kitą. Prisiminkime Dievo išrinktą karalių Dovydą.
Vardan užgaidos ar aistros moteriai jis pašalina karvedį Uriją, jos vyrą. Arba, kaip logiškai Izraelio religinis elitas nusprendžia sunaikinti Kristų, nes geriau, kad vienas žmogus mirtų, nei visa tauta. Arba Neronas, norėdamas atsikratyti krikščionimis, pavertė juos makabriško cirko herojais, pjudomais šunų ir laukinių žvėrių, tapusiais gyvais liepsnojančiais šviestuvais naktinei Romai apšviesti, kol galų gale pats supleškino miestą, kaltę suversdamas jo didenybės negarbinusiai Nazarėno sektai.
Iš esmės žmogaus širdis nepakito tūkstantmečių bėgyje, ir tas mumyse tūnantis troškimas sunaikinti žmogų ar žmones kaip kliūtį yra gyvas. Pasaulyje kitaip nebuvo ir nebus. Jau vien ko vertas viešasis gyvenimas, kur politinėje, komercinių interesų ar kitokioje kovoje palaužtas, išniekintas ar miręs „kitas“ priimamas kaip didžiausia sėkmė. Žinoma, tik iki tol, kol toks pat vargas ateina kitai pusei.
Dievo Žodis šiandien mus sugrąžina ten, kur turėtų būti krikščionio širdis ir apsisprendimas.
Dievo Žodis šiandien mus sugrąžina ten, kur turėtų būti krikščionio širdis ir apsisprendimas. Juk mes tariame: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.
Tai išgydymo, susitaikymo ir gyvybės kelias, atvertas mums Kristuje, mirtimi nugalėjusiame mirtį ir prisikėlimu leidžiantį mums grįžti ten, iš kur pasprukome. Jis yra pavyzdys, kaip laiminti pikta darančius ir net giliausioje širdies kertelėje neteisti kito. Tai nenuima iš mūsų pareigos ir dovanos skirti gera nuo blogo, bet ragina nuolatos prisiminti, kad mes patys esame Dievo priimami, mums patiems kasdien atleidžiama ir kad Dievas, nepaisant mūsų širdies kietumo, trokšta ne mirties, o gyvenimo.
Sistematizuotame, metodologiškai sudėliotame pasaulyje Dievas į mūsų gyvenimus pats atnešė tai, ką galime vadinti atjauta, kada suprantame, kad gyvenimas su viskuo, kas jame yra – Dievo tėviškos meilės pasireiškimas. Todėl mūsų, krikščionių, pašaukimas yra įgyvendinti tai, kas veda į gyvenimą, taiką ir darną. Prašykime Kristaus, mūsų Viešpaties, kad Jis būtų su mumis, kai reikia apsispręsti, atleisti ir mylėti. Juk Jis su mumis iki pasaulio pabaigos, ir Jis pats yra tas meilės kelias, tiesa ir gyvenimas.
