Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu.
Ne tik Timotiejus galėjo pasistiprinti šiais paskutiniais apaštalo paraginimais, pastiprinimais ir palinkėjimais, bet Šventoji Dvasia, įkvėpusi autorių, vedė taip, kad šis laiškas, kaip viena iš Šventojo Rašto knygų, stiprina ir moko visą Bažnyčią jos kelionėje.
Kame tas pastiprinimas? Atsakymas paprastas – Evangelijoje. Netikinčiam žmogui tai nesuprantamas dalykas, bet krikščioniui tai yra viskas, kuo šis galėtų pasikliauti ir iš kur semtis ramybės. Daugelis krikščionių, net dažnai girdėdami žodį „Evangelija“, neturi jokio supratimo, kas per dalykas tai yra.
Vieni joje mato naujų taisyklių rinkinį, kuris gal papildo kitus, ne tokius tobulus, religinius įstatymus. Dar kiti mano, kad tai instrukcijų rinkinys geresniam ar dvasingesniam gyvenimui. Kai kam Evangelijos – tik keturios Naujojo Testamento knygos, aprašančios Jėzaus Kristaus gyvenimą.
Bet iš kur tada jėgų galėjo semtis Paulius? Tikrai ne iš instrukcijų, įstatymų ar kokių nors dogmatizuotų teiginių. Ką jie būtų gelbėję mirties akivaizdoje? Jis remiasi Jėzaus Kristaus darbu, Jo pergale, kuri tampa ir mūsų pergale. Tai yra Evangelija – Dievo darbas žmonių išgelbėjimui. Prie šio Dievo nuopelno mes nieko nepridedame ir iš jo nieko nepaimame. Mes negalime jo atšaukti ar pakeisti. Nes troškimas dovanoti žmonijai gyvybę, atperkant ją iš nuodėmės ir amžinojo pasmerkimo, kilo iš Dievo meilės.
Todėl Paulius drąsiai gyvena ir drąsina kitus, nes Jėzaus pergalė yra Jo pergalė, jokiu būdu neatsieta nuo Pauliaus gyvenimo ir mirties, kuri net nėra mirtis, bet perėjimas iš gyvenimo į gyvenimą.
Viešpats mums nuolat primena, kad mes gyvename pergalės laike, ir tos pergalės niekas neatims. Jis taip pat nuolat primena, kad Jo meilė žmogui nėra atšalusi, bet išlieka tokia pati karšta, kaip tąkart ant kryžiaus. Kokia didi, kilni ir kantri yra dieviškoji meilė! Net mūsų išstumiamas, net mums dėl savo kvailumo ir storžieviškumo nusigręžiant nuo Jo, Dievas nepaliaujamai kartoja apie savo ištikimybę mums ir kviečia į gyvenimą, kuris dovanojamas visiems, kuriems per tikėjimą Kristumi atleidžiamos nuodėmės.
Ką reikia daryti, norint pelnyti gyvenimą ir nemirtingumą bei išsivaduoti iš baimės dvasios, kurią teikia nuodėmė, mirtis ir pasaulis – visa tai, kas skiria nuo Dievo ir kas bus sunaikinta? Svarbiausia – prisiminti Kristaus nuopelną ir tai, kad Jis nugalėjo dėl manęs. Krikšte mums duota malonė būti Dievo darbo paveldėtojais, o Kristaus kūnas ir kraujas valo mūsų širdis nuo viso purvo, kurį sąmoningai ar ne užnešame ant savo širdžių.
Turėdami Kristų, gyvenantį tarp mūsų Žodžiu ir Sakramentais, mes liudijame Jo pergalę prieš mirtį ir šviesą, parodančią kelią į gyvenimą ir apšviečiančią giliausius ir tamsiausius sielų bei gyvenimų užkampius, kurių negarbė ir suirimas pakeičiami nemirtingumu.
