Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Dvasine prasme mes visi esame luošiai

Šaltinis: 15min
0
A A

Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“

Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie šventyklos Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę. (Apd 3,1-10)

Evangelisto Luko užrašytas įvykis nutiko prie Jeruzalės šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais. Gražieji vartai ir elgetaujantis luošys – kaip visa tai tikroviškai atspindi mūsų gyvenimą. Grožis, turtas, tobulos formos ir gera kokybė nuolat lydimi skurdo, vargo, nevilties, netobulumo. Lygiai kaip vienų nerūpestingas, pertekliuje tekantis gyvenimas yra lydimas greta gyvenančių vargdienių niūrios kasdienybės. Grožis ir netobulumas vienas kitą paryškina, nors man atrodo, kad prabanga išryškina skurdą labiau, nei pastarasis prabangą.

Luošys tuose vartuose tarsi įkūnija žmogišką silpnumą greta dieviškosios tobulybės, kuri tuomet atrodė būsianti amžina, nors šventyklai lemta buvo gyvuoti dar vos keletą dešimtmečių.

Elgetaujantis bedalis artimųjų ar draugų būdavo atgabenamas prie šventyklos, kur surinktos tikinčiųjų aukos leisdavo jam egzistuoti. Mums, gyvenantiems visuomenėje su funkcionuojančia socialine apsauga bei rūpyba (gal ir netobula, bet veikiančia) lengvai pasimiršta, kad kadaise tokio reiškinio nebuvo, kaip ir nėra didelėje dalyje šiuolaikinių visuomenių.

Tad kito žmogaus gailestingumas buvo vienintelė galimybė bedaliui išgyventi. Taigi ir vienintelis dalykas, kurio šis tikėjosi iš žmonių, buvo piniginė auka kasdienei duonai ir būstui.

Eilinį gyvenimo rytą, kai buvo nešamas prie šventyklos vartų, jis net nenutuokė, kas tuoj jam nutiks 9 valandą tuomečiu skaičiavimu, o pagal mus – 15 val. Jis paprašė Petro ir Jono išmaldos, o gavo tai, ko nesitikėjo ir apie ką net nesvajojo, ko tikriausiai pavydėjo visiems sveikiesiems – jam buvo dovanota sveikata.

Tai buvo ne burtininko užkalbėjimas, ne įtaiga, bet prisikėlusio Jėzaus Nazariečio galia, kuri per apaštalus palietė vargšą. Tiesa, dėl šio įvykio ir dėl Evangelijos skelbimo šventykloje apaštalai dar tos pačios dienos vakarą atsidūrė kalėjime.

Petras su Jonu nepaaukojo luošiui aukso ar sidabro, bet davė kai ką daugiau, net daugiau nei sveikatą – apreiškė ir paskelbė prisikėlusiojo Kristaus galybę.

Dvasine prasme mes visi esame luošiai. Ypač, pažiūrėję sąžiningai į save Kristaus meilės šviesoje, matome, kad esame visiškai neįgalūs, ir tas mūsų neįgalumas tik dar labiau išryškinamas Viešpaties tobulumo, Jo meilės ir Žodžio. Mes kaip tas luošys dažnai nepajėgiame nieko daugiau iš gyvenimo tikėtis ar norėti, kaip tik pinigėlio, kuris, tikime, išspręs visas tos dienos ar viso gyvenimo problemas. Bet taip nėra. Mes toliau liekame sukritę dulkėse, nuodėmėse ir purve, nors visa tai būtų dengiama turtu, pareigomis, stilingu gyvenimu ar titulais. Esmė ta pati.

Ir štai čia pasireiškia Dievo gailestingumas, kai Jis mus skendinčius varge aplanko ir pats leidžia keltis, dovanodamas daug daugiau, nei mes išdrįstame svajoti.

Kiekvieną kartą, kai mums skelbiamas nuodėmių atleidimas, kai priimame Eucharistiją, tarsi pats Kristus sako – kelkis ir vaikščiok, nes nebėra ko bijoti, o sielai nėra reikalo vartytis dulkėse. Nuostabiausia tai, kad Viešpats yra tas pats per amžius, vadinasi, tas pats ir XXI a. pradžioje.

Ką daro išgydytas neįgalusis? Jis laikosi prie apaštalų ir šventykloje šlovina Dievą. Jis yra su Bažnyčia ir Bažnyčioje, nes per ją įvyko tai, kas įvyko. O kaip mums su šlovinimu ir padėka? Kada mes būname šventykloje ir dėl ko nuoširdžiausiai meldžiamės?

Prisiminkime, kad ne auksu ar sidabru esame atpirkti, o Jo brangiausiu krauju. Tad garbinkime Jėzų Kristų ir dėkokime Jam, kad Jis nepraėjo po mus, bet pakelia, sustiprina ir niekuomet neapleidžia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min