Dabar populiaru
Publikuota: 2013 sausio 6d. 12:41

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Ne mainai, o malonė

Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią variokus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius.“ (Mk 12,41-44)

Visiems ne iš didžiųjų universitetinių miestų kilusiems studentams, turintiems rūpestingus tėvus ar globėjus, kelionė namo visuomet yra tam tikras ritualas. Kažkada maniau, kad tai grynai lietuviška ar posovietinė tradicija, bet, šiek tiek susipažinęs su kai kurių kitų šalių gyvenimu, supratau, jog tai yra universalus reiškinys. Tai – kelionė namo.

Į namų pusę studentas keliauja susimetęs mantą, tuščius stiklainius ir šiaip nelabai ką vertingo. Bet grįžimas iš gimtųjų namų! Grįžimas, kupinas gėrybių – stiklainių su konservuotomis daržovėmis, lietiniais, naminiais kotletais ir kitomis materialiomis, bet taip širdžiai mielomis ir nepamainomomis dovanomis bei atsargomis.

Tiesa, nežinau, kaip dabar, bet kadais „tašės“ turinys reiškė gyvenimą, pragyvenimą, išgyvenimą ir bent tam kartui aprūpintą buvimą. Vieniems iškart, kitiems vėliau, o dar kitiems tik po daugelio metų, prisiminus „senus gerus laikus“, atsiveria suvokimas, kad visa tai ne šiaip molekuliniai junginiai, konservuoti stiklo ar kitokioje taroje, o begalinė artimiausių žmonių meilės išraiška.

Labai paprasta, gili, nereikalaujanti bei nesulaukianti tinkamos padėkos. Visa tai, tą sunkią, malonią ir naudingą naštą suteikė žmonės, kurie atidavė viską, ką gali – iš atsargų, iš sodo bei daržo derliaus, iš gerųjų kaimynų. Visa tai atsiduria krepšyje ir tampa tąja malonia našta, skirta mūsų gyvasčiai palaikyti, o kartu, kad ir kaip natūralistiškai tai skambėtų, konservuota ir koncentruota begalinės meilės išraiška.

Šiandien Vakarų krikščionija švenčia Dievo Apsireiškimo, arba Trijų Išminčių (liaudyje – Trijų Karalių) šventę. Prisimename jų simbolines dovanas užgimusiam Viešpačiui – auksą, mirą ir smilkalus. Po kelių dešimčių metų tas pats Žmogus, tik jau suaugęs, stebi į šventyklą einančius ir aukojančius žmones. Iš šimtų aukojusiųjų įsiminėme tik našlę, paaukojusią vieną pinigėlį. Vieną skatiką. Šis šventyklos biudžetui neturėjo lemiamos reikšmės. Ir mūsų laikais tokie pridedami prie „baltų“ centų, kurie, vargais negalais suskaičiuoti, sudaro varganą dalį lėšų, reikalingų Bažnyčios išlaikymui.

Atėjusieji pas Dievą – ir išminičiai, ir našlė – atsinešė tai, ką galėjo, ką turėjo ir ką sugebėjo  atnešti. Išminčiai atgabeno reikšmingas ir brangias dovanas, suminėtas Evangelijoje.

Taigi, atėjusieji pas Dievą – ir išminičiai, ir našlė – atsinešė tai, ką galėjo, ką turėjo ir ką sugebėjo  atnešti. Išminčiai atgabeno reikšmingas ir brangias dovanas, suminėtas Evangelijoje.

Našlė atidavė visą savo gyvenimą: „Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. Čia mes susiduriame į Dievo žvilgsnį mūsų sielon. Jėzus juk nepaniekina stambių mecenatų, bet, pažvelgęs į sielą, vis dėlto iškelia vargstantį, bet dosnų žmogų. Varginga Dievu pasitinkinti našlė iki šiol minima ir iškeliama pavyzdžiu visur, kur tik skaitoma Evangelija.

Ir tai nieko bendra neturi su revoliucingu socializmu, kaip šias Jėzaus ištarmes mėgino pakreipti išsilaisvinimo teologijos kūrėjai Lotynų Amerikoje – turtingi esą „blogi“, o skurdūs – „geri“. Jėzus kalba apie mūsų sielos nuostatą – kaip mes ateiname pas Viešpatį ir ką atsinešame.

Kas Kristui yra mūsų titulai, ar tai būtų vyskupas, mokslų daktaras, oligarchas, prezidentas, karalius, o kad ir „paprastas žmogus“?

Mes visi ateiname kaip studentai, nešini savo sielomis, barškame jomis tarsi grįžtantys namo pirmakursiai iš provincijos tuščiais stiklainiais. Tad Epifanija – Dievo apsireiškimas – yra mūsų gyvenimo didžioji šventė ir žmogaus patirčiai sunkiai suvokiama drama, nes juk mes neatsinešame nieko, kas nebūtų Jo! Juk ir išminčiai atnešė auksą, smilkalus bei mirą, kurie sukurti Viešpaties ir Jam priklauso. Našlė gi atneša savo visą gyvenimą į šventyklą, nes gyvenimas irgi priklauso Jam.

Mes ateiname ir imame Dievo malonę Kristuje. Ateiname tušti, pavargę, ištroškę ir alkani, o grįžtame pasisotinę meile, pastiprinti, pavalgydinti, pagirdyti, kupini begale dovanų. Ir visa tai gauname ne už nuopelnus, o iš didžios Dieviškos meilės, kuri mums suteikia visa, kas geriausia. Tai ne mainai. Tai – malonė. Priimkime ją su dėkingumu ir džiaugsmu!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

01:13
04:47
02:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min