Dabar populiaru
Publikuota: 2012 rugsėjo 2d. 06:00

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Pažinimo pradžia

Pagarbi Viešpaties baimė – pažinimo pradžia, bet kvailieji niekina išmintį bei pamokymą. (Pat 1,7)

Prasideda nauji mokslo metai, kaip visuomet lydimi lūkesčių, švietimo sistemos reikalų aptarimo ir – kuo toliau, tuo dažniau (taip bus, matyt, iki pabaigos) – demografinių problemų iliustracijų, žvelgiant į mokinių skaičių. Tvarkingi tėvai kiek galėdami supirko visa, reikalinga mokslams, o studentai bei jų šeimos kažkaip prasimanė lėšų bent jau šiems mokslo metams.

Kad ir kaip būtų, toks laikas leidžia apmąstyti tai, kas Dievo duota žmogui ir kaip žmogus tą dovaną naudoja.
Protas – viena iš žmogui tekusių dieviškųjų savybių, leidžianti apibendrinti žmonijos bei savo patirtį, mėginti suvokti dabartį bei įgauti įgūdžių ir sugebėjimų tinkamai gyventi visuomenėje bei spręsti iškylančius klausimus asmeninėje, profesinėje bei visuomeninėje srityse. Tai nėra proto apibrėžimas, bet tikra tai, kad mūsų žinios susijusios su atmintimi bei istorija, tiek kolektyvine, tiek individualia.

Protas (ar protingumas) susietas su tuo, ką galime pavadinti išmintimi. Hebrajai išminčiai apibrėžti vartojo skirtingus žodžius, tad turėjo keletą išminties sampratų.

Viena – profesinė. Išmintingu galėjo būti pavadintas kurios nors srities specialistas puikiai, o gal net geriau už kitus, įvaldęs amatą. Tačiau kita išmintis, ypač gerbiama šventraštyje – tai Kūrėjo ir Jo valios pažinimas bei sugebėjimas šiuo pažinimu naudotis kasdienybėje.

Krikščioniškoje tradicijoje Bizantijoje ypač buvo pabrėžiama išminties reikšmė. Hagia Sophia – Šventoji Išmintis – taip pavadinta viena gražiausių šventyklų, kadaise buvusi bazilika, po to mečetė, o dabar muziejus.

Toks įvardijimas neatsitiktinis, nes nurodo į Trivienį Dievą – Kūrėją, Gelbėtoją ir Gaivintoją, kuris žmogui ir net angelams nesuvokiamu būdu su meile kūrė šį pasaulį, jį atpirko ir kasdien išlaiko. Tad mes nuo to dieviškojo veikimo niekaip nesame atskirti, bet jame dalyvaujame.

Patarlių knygos autorius, rašydamas apie Viešpaties baimę kaip išminties pradžią, nurodo vieną esminį ir kartu paprastą dalyką, nuo kurio labai kenčiame. Jau Apšvietos laikotarpyje įsitvirtino dogma, kad žmogus pats savaime galįs sukurti gyvenimo prasmę ir savo protu sukurti šviesią bei teisingą visuomenę.

Vėliau atėjo specialistų ir ekspertų era, kurioje mes ir gyvename, kai teigiama, jog mokslas viską sužinos, išspręs ir sutvarkys, kas yra kaip ir religinė dogma. Nepaisant žmogiškos puikybės, mes suvokiame, kad pasaulio užvaldymas arba susikurtų idealų siekis yra bėgimas nuo To, prieš ką esame sukilę. Kaip ir bėgimas nuo mirties.
Liuteronai, kurdami mokyklas, vadovaudavosi principu, kad žmogus turi pažinti Dievą, save ir savo profesiją bei pašaukimą, nes tik taip jis kaip asmenybė ir pilietis gali kurti ir tarnauti visuomenei bei Dievui. Šios dimensijos sudeda mokslą ir savęs pažinimą į harmoningą visumą, kuri ir yra vadinama išmintimi.

Išmintis nėra tik vadovėlinės ar laikraštinės tiesos, bet visumos pažinimas, o pažinimas ir suvokimas įmanomas, kai yra pagrindai.

Pripažinkime, net mums, krikščionims, tokių pagrindų trūksta, bet dažniausiai tik mes, krikščionys, esame atviri tokį trūkumą pripažinti ir jį taisyti, nes nesame palikti informacijos ir beprasmybės jūroje. Viešpats yra Tas, kuris veda, Tas, kuris mūsų mintis ir siekius pašventina.

Todėl prašykime, kad įvairi tikėjimo ir gyvenimo patirtis suteiktų mums tai, ką galima būtų pavadinti išmintimi.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min