Kaip kultūringa tauta gali išsižadėti bet kokios pagarbos sau ir kitiems vardan išprotėjusio vado kliedesių? Greta sistemingų budelių veiksmų autorius puikiai aprašo aukų būseną, kai įkalintieji tampa visiškai abejingi viskam, kas vyksta aplink, ir rūpinasi tik kiekvienas savimi, kovodamas už būvį. Tokia suimtųjų vidinė būsena tenkino KZ administracią, nes neorganizuotas, į asmeninį skausmą orientuotas gyvenimas sukūrė tobulus vergus, kurie už kasnį galėjo padaryti bet ką.
Gal ir nelabai gražu lyginti žiaurumus išgyvenusių žmonių patirtį su mūsiškiu santykinai patogiu buvimu, tačiau daugelis paralelių su bendražmogiška, tad ir šių dienų patirtimi, atsiveria pačios. „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“ – taip ir panašiai byloja daugelio tautų išmintis. Iš vienos pusės joje daug tiesos, nes kiekvienas mūsų gyvenimo sprendimas ir žingsnis turi atitinkamas pasekmes. Iš kitos – kito žmogaus bėdą, vargą ir nelaimes mes tokiu būdu galime nurašyti tardami: „Pats kaltas“, nes kiekvienas juk esąs savo likimo kalvis. Gyvename ir gyvensime aplinkoje, kur „asmeninis tobulėjimas“, „savęs realizavimas“, karjera yra traktuojami, kaip savitiksliai reiškiniai, kuriems kiekvienas normalus žmogus neabejotinai turi skirti visą savo dėmesį. Kitaip tariant – susitelkti į save, save matyti kaip vienintelį atskaitos tašką, aplink kurį turi suktis gyvenimas. Tai liečia tiek profesinį, tiek šeimyninį, tiek dvasinį gyvenimą. Tokiu būdu esame įtraukiami į stovį, kuriuo įkalinimo sąlygomis stebėjosi Jonas Grigolaitis – kiekvienas turi aiškų tikslą: išlikti, o tiems, kas siekia valdyti mūsų mintis, veiksmus bei „pasirinkimus“ tai pati nuostabiausia žinia, nes, susiskaldę vergai, kovojantys dėl savojo kąsnio, niekuomet nekels pavojaus, bus lojalūs ir paklusnūs.
Korinto parapija, kuriai apaštalas Paulius siuntė laišką, gyveno kiek kitokį gyvenimą, nei mūsų dienų parapijos. Užgimstanti bažnyčia skaitė Senąjį Testamentą, apaštalų laiškus bei dalinosi apaštalų liudijimu apie Kristaus Evangeliją. Susirinkę krikščionys laisvai galėjo dalintis dvasinėmis įžvalgomis, pranašystėmis ir kitomis Dvasios dovanomis bei patirtimi. Tokioje aplinkoje parapijose neretai atsirasdavo chaosas ir betvarkė, nes garsesni norėdavo daugiau reikštis, ramesni likdavo atstumti. Kita vertus, tarp daugelio kalbų ir apreiškimų ne viskas kilo iš Šventosios Dvasios, buvo ir dalinimasis asmenine nuomone. Tikintiesiems iškildavo ta pati pagunda – savo patirtį laikyti tikėjimo pagrindu visai Bažnyčiai, o kitas brolis tapdavo kone priešu. Toje betvarkėje apaštalas ir tarė: Siekite meilės.
Kaip galima siekti meilės? Ir ar meilė pasiekiama? Tikrai taip. Visas Šventasis Raštas mums apie tai liudija. Nes meilė yra dalinimasis – tiek davimas, tiek priėmimas. Tikroji meilė suspindo mums Kristuje, kuris atidavė save už mus ir mus besąlygiškai priima. Apaštalas, iškeldamas meilę kaip siekinį, ragina korintiečius ir mus nebe save statyti į visatos centrą, bet Tą, kuriam toji vieta ir priklauso – Dievą. Jame meilė išsipildė, paliesdama kiekvieną žmogų, nes Dievui nėra nesvarbių žmonių, nes kiekvienas esame iš Jo ir Jame gyvename.
Taip mes, krikščionys esame pašaukti eiti Kristaus parodytu keliu. Jis nėra lengvas, nes nelabai trokštame užleisti Dievui vietą savame gyvenime, o juolab kitam žmogui, nes prietaras, kurį naudoja reklamos specialistai, yra gyvas mumyse. Jis šnabžda, kad vietos po saule (kaip ir daiktų) visiems neužteks, tad turi būti pirmas, o kito pasirodymas tavo „orbitoje“ – neišvengiama grėsmė. Tai šauksmas savimeilės, kuri mus klupdo. Bet Viešpatyje atrandame, kad Jo buvimas – ne grėsmė, o neįkainojama dovana, kaip ir kiti žmonės bei pats mūsų gyvenimas. Meilė yra Dievo Dvasios dovana laisviesiems, kurie laisvę įgijo Kristaus meilėje ir nebebijo, nes turi gyvenimą.
