Šiandien – Šv. Jono Krikštytojo diena. Liaudiškai – Joninės. Nepaisant daugelio folk improvizacijų šia tema, krikščionims ši šventė susijusi su paslapties atidengimu – pranašavimu ir parodymu į Tą, kuris buvo lauktas ir kuris atėjo. Pagaliau atėjo.
Jonas Krikštytojas žydams buvo sunkiai įmenama mįslė. Kas jis? Pranašas, sugrįžęs Elijas, o gal ir pats Mesijas? Jo žodis griežtas, pasielgimas – nepriekaištingai asketiškas. Visiškai ne toks, koks vėliau pasirodys Jėzus, sulauksiąs priekaištų, kad valgąs ir geriąs su nusidėjėliais. Ir jei Jono amžininkams dar nebuvo visiškai suprantama žinia apie prisiartinusią Dievo karalystę, tai dabar mes ja kasdien gyvename ir džiaugiamės.
Avinėlis, kaip Jėzų pristatė Jonas, žydams buvo gerai suprantamas įvaizdis, primenantis jiems išėjimą iš Egipto žemės, o taip pat ritualinė tikrovė, kuri bylojo, kad už nuodėmę, kaltę turi būti aukojamas nekaltasis. Avinėlis tokiu būdu tapo nekaltos aukos ženklu ir simboliu. Jėzus, ateidamas pas Joną, pradėjo viešą kelią, kurio centre yra kryžius – auka už nuodėmes. Ne tik už Izraelio, bet už viso pasaulio, taigi – ir už mūsų.
Prie Jordano upės ištarti žodžiai niekada netaps seni ir nesvarbūs. Nebent kai mirtis galutinai bus sunaikinta ir nuodėmės nebeliks.
Taip jau nutiko, kad krikščionybė, bėgant amžiams, paprastėjo. XX amžius paženklintas daugelio permainų, įvedusių į krikščionių gyvenimą daugelį sampratų, kurių neakcentavo ankstyvieji krikščionys.
Tai – klestėjimo, išlaisvinimo ir panašios teologijos, kuriose dominuojančią vietą užima žmogus – jo pajauta, įsivaizduojamo socialinio teisingumo siekis, asmeniniai (merkantiliniai) tikslai. Iš vienos pusės, žmogus padėtas ant pjedestalo (ar net altoriaus), iš kitos – Dievas, Jo Žodis tapo tartum aptarnaujanti priemonė mūsų žmogiškiems tikslams, kurį galima keisti pagal savo poreikius ir įsivaizdavimus. Kai labai reikia – pasidomėti, kai nelabai – pašalinti.
Tai atspindi mūsų kasdienį gyvenimą. Per kokius 20 metų pasaulis neteko begalės profesijų ar net paslaugų. Pamenu, maždaug 1991–aisiais nešiau spausdinimo mašinėlę pas meistrą; gal klystu, bet didžiai abejoju, ar tokie meistrai ir jų klientai dar egzistuoja. Arba – kadaise klestėjusios fotografijos juostelių ryškinimo ir nuotraukų gamybos įmonės keičia veiklą ar visiškai užsidaro, nes mums jų nebereikia. Postmodernus krikščionis dažnai su Dievu elgiasi labai panašiai. Įsivaizduodamas, kad Dievo „paslaugų“ nebereikia arba kad jos neatitinka „laikmečio dvasios“, mėgina pakeisti Jo darbą savąja valia ir interpretacijomis.
Čia Jonas mums labai pagelbsti, parodydamas į mus, kūrinius, kurių mintis, žodžius ir darbus paralyžiuoja nuodėmė, ir į Tą, kuris nuodėmę naikina. Prie Jordano upės ištarti žodžiai niekada netaps seni ir nesvarbūs. Nebent kai mirtis galutinai bus sunaikinta ir nuodėmės nebeliks. O kol kas juose slypi mūsų tikėjimo kryptis, pagrindas ir esmė – nekaltas įsikūnijęs Dievo Sūnus pats mus (mane) atpirko, būdamas kelias, tiesa ir gyvenimas. Žvelgdami į Jo kryžių, pamatome save ir prisimename neįsivaizduojamą kainą, kuri už mus sumokėta, bei amžną meilę, trykšančią iš Dievo į mūsų būtį, į kasdienybę.
Mes dėkojame Dievui už pranašą, kuris ir šiandien primena tai, ką esame linkę jei ne pamiršti, tai bent išstumti iš išblaškytos atminties – Jėzaus kryžių, Jo tuščią kapą ir mūsų amžinybę greta Avinėlio sosto, dovanotą Dievo vaikams, kurie tą dovaną priima. Visa praeina, bet tai išliks amžinai Tau ir man.
