Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Šventykla

Šaltinis: 15min
0
A A

Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. (Apr 21,22)

Visų religijų žmonės myli savo maldos namus. Šventykla yra ta vieta, kur žmogus kūnu ir siela, mintimis ir jausmais priima ir išreiškia tai, ko moko tikėjimas. Tai ta vieta, kur garbinamas Dievas ar dievai. Net ir netikintys žmonės ar aršūs ateistai turi tai, ką galime vadinti šventyklomis.

Dar visai neseniai kiekvienoje mokykloje, įstaigoje ar organizacijoje buvo vadinami raudonieji kambariai, tokios komunistinės koplytėlės, skirtos savaip medituoti apie partijos ir jos viešpaties – Lenino – išganingą veiklą.
Kabinetai, salės, darbo patalpos ir net morgai buvo iškabinėti partijos „liturginiais“ šūkiais, idant žmogus nepamirštų, kas jį taip puikiai valdo, kam jis tarnauja ir kam yra skolingas. Ką jau kalbėti apie Maskvos mauzoliejaus pakylėtą tylą, kur kraugerio likučiai išstatyti visuotinei apžiūrai. Tai toks religingumas su minuso ženklu, bet jis irgi atspindi tam tikrų vertybių pakylėjimą į beveik metafizinį lygmenį, taip mėginant sukurti naują religiją, paremtą nauju tikėjimu.

Mums, krikščionims, šventovė yra ta vieta, kuri ne žmonių pašventinama, nors liturgiškai tai ir atliekama, bet vieta, pašventinta paties Dievo, kur Jis savo Žodžiu ir Sakramentais ateina pas savus, o savieji susirenka aplink Jį.
Ir pavadinimas „Dievo namai“ nereiškia, kad tai Dievo „dėžė“, kur žmonės kartais ateina aplankyti pamiršto Viešpaties. Be abejo, Dievas yra visur, bet Dievo namais vadiname tikrą ir neabejotiną susitikimo vietą tarp Mylinčiojo ir atpirktųjų. Todėl mums, krikščionims, bažnyčia yra brangi vieta. Ir vesvarbu, ar tai būtų architektūros šedevras, ar paprasta kaimo bažnytėlė, ar kokių 70-ųjų betoninė beskonybė. Ta vieta yra brangi.

Prieš keletą savaičių minėjome Dovilų (Mažojoje Lietuvoje) bažnyčios 150 metų jubiliejų. Tai bažnyčia, kurią savo pastangomis pastatė ne didikai, ne bažnytinė vadovybė, bet patys parapijiečiai. Jie nešė iš savo laukų akmenis, patys juos skaldė arba samdė kvalifikuotus akmenskaldžius, patys dėjo akmenį ant akmens.

Tai priminimas, kaip svarbu, kad Žodis ir Sakramentai išliktų tarp žmonių ir tokioje vietoje, kuri tik tam tikslui naudojama. Tuo pačiu skirtingų šeimų suvežti akmenys parodo, jog dvasinė Bažnyčia yra kai kas daugiau – tai Dievas, apsigyvenęs tarp žmonių.

Jonas, būdamas žydas, Apreiškimą užrašė praėjus daugeliui metų po Jeruzalės šventyklos, brangiausios judėjams vietos, sugriovimo. Jis kalba apie naująją Jeruzalę, nuostabų miestą, tačiau be šventyklos, nes šventykla jame jau nebereikalinga, nes nebe tikėjimu, bet regėjimu ir džiaugsmu gyvena, nes pats Dievas ir Avinėlis yra naujojo miesto šventykla.

Šis ateities vaizdinys nėra jau toks tolimas, o tiksliau, tokia tikrovė yra labai arti. Kadangi šventykla nėra žmogaus darbas, o Dievo, kuris ją padaro šventa, tai tokią šventyklą kiekvienas turime savyje.
Toji šventykla yra mūsų širdis. Ji, kaip ir visas mūsų gyvenimas, nėra pašventinama mūsų pačių pastangomis, bet Dievo galia Šventajame Krikšte. Nuo tos akimirkos apie tavo širdį galima pasakyti tą patį, kaip ir apie naująją Jeruzalę: „Visagalis Dievas ir Avinėlis yra jos šventykla“.

Be abejonės, mes esame linkę sieloje pristatyti koplyčių, šventyklų ir aukurų įvairiems stabams – sau, artimiems žmonėms, turtui, ideologijoms, aistroms. Bet Dievas gailestingai mums primena, kad ne patys sau priklausome ir kad mūsų gyvenimai nėra apleista dykra, bet esame atpirkti ir Jis, Viešpats, nori gyventi su mumis ir mums šviesti.
Tad drąsiai žvelkime į Avinėlį – Jėzų Kristų – ir leiskime Jam valdyti ir valyti mūsų gyvenimus, taip pat ženkime drąsiai per gyvenimą, pasiduodami Jo valiai.     

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min