Gal kiek keistas apaštalo tekstas. Kone kiekviena jo pasakyta frazė lyg ir prieštarauja pačiam Dievui. Kaip nekreipti dėmesio į žmoną, kai pats Viešpats savo žodyje taria: „Negera žmogui būti vienam.“ Ir dar Giesmių Giesmė ar Jėzaus priesakai… Kaip neverkti, kai pats Dievas pažadėjo būti su liūdinčiais, arba argi mes džiaugsmingai nedėkojame Jam už gera, kurį Jis mums yra davęs?
Neretai esame įsitikinę, kad išmintingai sugebame paskirstyti gyvenimo prioritetus ir teisingai, subalansuotai susikoncentruoti ties įvairiais svarbiais dalykais. Bet tai dažniausiai tėra iliuzija.
Pasirodo, net svarbiausiuose gyvenimo dalykuose neretai nesugebame priimti teisingų sprendimų ar tinkamai skirti bei paskirstyti laiko. Jei būtų kitaip, milijonai žmonių nespoksotų į ekranus, ieškodami naujausių gandų ar juokelių, o ir bendravimas tarp tėvų ir vaikų truktų kiek ilgiau nei 7 minutės per parą.
Apaštalas Paulius nekviečia niekinti gyvenimo ir visų Dievo dovanų bei sutinkamų žemiškos kelionės iššūkių. Bet ragina pažiūrėti į juos kiek kitaip – laikinumo ir amžinybės perspektyvose. Pirmiausia suvokiame, kad mūsų laukia naujas dangus ir nauja žemė bei gyvenimas Kristaus artybėje, kur jau nebebus didžiojo mūsų priešo – nuodėmės. Tuo pačiu, gyvendami laike, mes esame raginami teisingai priimti savo ir pasaulio laikinumą, t.y. branginti, bet prie nieko neprisirišti labiau nei prie Dievo; laikinuose dalykuose pamatyti grožį, bet nesusikurti stabų.
Nepaprasta užduotis. Juk pirmieji vaiko žodžiai, po „mama“ ar „tėtė“ yra „aš“, „man“, „aš noriu“. Lyg ir norėtume turėti visą pasaulį ir gyvenimą kaip savo nuosavybę, todėl labai kremtamės susivokę, kad mus supantys artimiausi žmonės, turimi daiktai, santaupos ar nekilnojamas turtas nėra mūsų nuosavybė, o dovana, kuri mums suteikiama, bet yra praeinanti. Nes net mūsų gyvenimas bei gyvybė ne mums priklauso, o Viešpačiui.
Gyvendami mūsų klimato sąlygomis palyginti daug išmokome nuo gimimo. Metų laikai čia nuolat keičiasi, mes gėrimės jų grožiu ar keikiame žvarbą ir drėgmę, bet tai darome visuomet prisimindami, kad tai praeis. Kad po darganos vėl nušvis saulė, o po auksinio rudens ateis žiema. Taip mūsų gyvenimas ir visa, kas jame, spalvas ir grožį įgauna laikinume, nukreiptame į ateitį – į amžinybę.
Toji amžinybė jau yra tarp mūsų. Tai Dievo žodis, kuriuo pasitikime, Jo malonė, per kurią esame išteisinti, ir Jo Artumas, kuriame kaskart esame naujai atgimdomi Jo Kūnu ir Krauju.
