Supernovų jėga – žemėje
Gali būti, jog visai netrukus pamiršime visas bėdas dėl naftos trūkumo ir šilumos brangimo. Kalifornijoje, JAV, jau statomas lazerinis įrenginys, kuris prilygs 10 aukštų pastatui ir bus beveik 123 metrų ilgio. Šio lazerio kūrėjų tikslas – visiems laikams išspręsti energijos stygiaus problemą.
Lawrence'o Livermore'o nacionalinėje laboratorijoje vykdomo projekto NIF (National Ignition Facility) mokslininkai siekia lazeriais pasiekti ypač aukštą temperatūrą ir slėgį, kuriame vandenilio atomų atmainos pradės jungtis tarpusavyje, suformuodamos helio atomus. Mokslininkai tikisi, kad reakcijos metu išsiskirs didžiuliai energijos kiekiai. Tokia technologija ateityje galėtų planetą aprūpinti neišsenkančia ir aplinkai „draugiška“ energija, paspartinti mokslinius tyrimus ir, be kita ko, užtikrinti JAV branduolinio arsenalo efektyvumą. „Mums absoliučiai būtina tai pabandyti, – sako Masačiūsetso technologijų instituto mokslininkas Richardas Petrasso, taip pat dirbantis ties projektu. – Jei mums iš tikrųjų pavyktų įžiebti termobranduolinės sintezės reakcijas ir išgauti energijos, tai būtų neabejotinas pasiekimas.“
Branduolinis degimas, anot R.Petrasso, yra panašus į rusenančią pliauską, kuri, papūtus vėjui, staiga įsiliepsnoja. „Pasiekus tam tikrą slėgį ir temperatūrą, pliauska užsiliepsnos savaime, – sako mokslininkas. – Tačiau NIF naudojamas kuras yra ne cheminis, o branduolinis, todėl energijos gausime daug daugiau.“ Panašios reakcijos vyksta už Saulę daug kartų didesnėse supernovose, o taip pat – sprogus termobranduolinėms raketų galvutėms. Nepaisant įrengimų matmenų ir reakcijoms vykdyti reikalingo energijos kiekio, pigios energijos paieškos prie sintezės reakcijų atvedė ne tik JAV. Ties panašiomis, irgi lazeriais pagrįstomis technologijomis dirba Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos mokslininkai. Jei tokiais projektais susidomėtų ir lietuviai, galbūt tai galiausiai padėtų išspęsti ir Ignalinos atominės elektrinės klausimą.
Saulės burės
Saulės energija, kaip atsinaujinančios energijos šaltinis, naudojama pasaulyje jau ne vienerius metus. Tačiau šį mėnesį saulės energijos laukia išties rimtas išbandymas: NASA fizikai į kosmosą planuoja išskraidinti aparatą, kurio variklį pakeitė burės, gaudančios Saulės šviesos energiją. Tokia idėja gali atrodyti novatoriška, tačiau ji atsirado dar XVIII amžiuje, apie ją viename savo kūrinių rašė ir legendinis britų futuristas Arthuras Clarke.
Agentūros tobulinamas nedidukas zondas „NanoSail-D“ („NanoBurės-D“) į orbitą turėtų pakilti eksperimentine raketa. Tokia trumpa misijos trukmė nejaudina projekto vadovo Edwardo Montgomery, kuris ties saulės burių technologijomis dirba pastaruosius aštuonerius metus. „Norime pamatyti, ar burės kosmose išsiskleis, – sako jis. – Skrydis nėra skirtas patikrinti technologijos veiksmingumui.“ Tačiau sėkmingo parodomojo skrydžio gali pakakti įtikinti ateities erdvėlaivių inžinieriams pakeisti įprastines varomąsias raketas išsivyniojančiomis burėmis, kurios orbitoje gaudys saulės šviesą. Saulės burės – tai ypač plonos, tačiau tvirtos membranos, padengtos aliuminio ar kitos stipriai šviesą atspindinčios medžiagos sluoksniu. Nuo jo atšokančios saulės dalelės sukuria spaudimą, kuris iš pradžių yra vos juntamas, tačiau ilgainiui stiprėja.
Jei tokias bures prieš tris dešimtmečius būtų turėję NASA zondai „Voyager“, jie būtų pasiekę Saulės sistemos pakraščius ne per 30 metų, o triskart greičiau. Saulės burės labiausiai tinka ten, kur šviesa stipriausia, – vidinėje Saulės sistemos dalyje. Naudodamiesi jomis, kosminiai palydovai galėtų keisti orbitas, iš jų išeiti pasibaigus misijai ir netrukdyti kitiems, dar veikiantiems aparatams. Raketinis kuras, varantis erdvėlaivių variklius šiandien, sudaro didelę dalį bendrojo jų svorio ir paleidimo kainos. Kosmose išsekęs kuras taip pat reiškia ir misijos pabaigą. Tuomet zondai paprastai dar dešimtmečiams lieka kyboti orbitoje ir tampa kosminėmis šiukšlėmis.„Saulės burių technologija, visiškai pasiteisinusi per bandymus, leistų rengti iš esmės kitokias kosmines misijas, kurios sunkiai ar visai neįmanomos su tradiciniais varikliais“, – įsitikinęs vyriausiasis projekto mokslininkas Markas Whortonas. Jei saulės burėmis galima varyti net kosminius laivus, sunku suprasti, kodėl mes vis dar naudojamės benzinu ir dyzelinu.
