Statistika yra statistika, būtų galima pasakyti. Šalims suteikiamas įvertinimas nuo 100 proc., reiškiančių visišką lyčių lygybę, iki 0 proc. – totali diskriminacija. Lietuvai šįkart skirtas 72,22 proc. „pažymys”, pernai jis siekė 72,34 proc. Jei čia ir kritimas, tai minimalus. Be to, nors mus aplenkė latviai, gal tiksliau, latvės (10 vieta), tačiau Estija yra 37, Lenkija – 49 vietoje.
Kartais WEF reitingas apskritai panašus į pasiutusį šuoliavimą aukštyn žemyn, net tarp labiausiai išsivysčiusių šalių: Prancūzija per porą metų iš 70 vietos pakilo į penkioliktą, Šveicarija užpernai buvo 26-a, pernai 40-a, o šiemet – keturiolikta. Lietuva prieš dvejus metus laikėsi 21-oje vietoje, tad galima sakyti, kad šiemetinė 23-a yra tiesiog grįžimas į status quo, juolab kad 2006 metų sąraše buvo mažiau, tik 115, šalių.
Vis dėlto kai kurios tendencijos akivaizdžios. WEF vertina, kaip konkrečioje šalyje skiriasi vyrų ir moterų galimybės pagal keturis aspektus: dalyvavimą ir galimybes ekonomikoje, turimą politinę galią, sąlygas siekti išsilavinimo, sveikatos ir gyvenimo trukmės rodiklius. Daugumoje sričių rezultatai apylygiai, o kai kur lietuvaitės triuškinamai lenkia vyrus. Pavyzdžiui, pagal patekimo į aukštąsias mokyklas indeksą, jos pranašesnės pusantro karto. Ką jau kalbėti apie gyvenimo trukmę. Neseniai paskelbtais duomenimis, lietuvis vyras turi džiaugtis, jei išgyvena iki pensijos (vidutinė gyvenimo trukmė – 64,9 metų), o moterys saule ir pasauliu mėgaujasi vidutiniškai iki 77,2 metų. Tai didžiausias skirtumas Europos Sąjungoje.
Tačiau srityse, susijusiose su vadovavimu, moterų pozicijos itin silpnos. Tai ryšku ir privačiame versle, ir valstybės valdymo aparate, ir politikoje. Apibendrinant kai kuriuos minėtus skaičius, Lietuvoje įprasta, kad vidurinėje mokykloje, kur absoliučią daugumą kolektyve sudaro moterys, direktorius vis tiek bus vyras.
Galima guostis nebent tuo, kad Rasa Juknevičienė turėtų imtis, stereotipiškai žiūrint, labai vyriškos srities – krašto apsaugos.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos skaičiavimais, šių metų Seimo rinkimų kandidatų sąrašuose moterų buvo beveik 29 proc., prieš 4 metus – 25 proc., 2000 metais – 18 proc. Tačiau išrinktų parlamentarių nuo praėjusių rinkimų sumažėjo. Jeigu daugiau niekas neatsisakys mandatų, o rezultatai Šeškinės apygardoje nepakis, vyrų naujame Seime dirbs 114, dailiosios lyties atstovių – tik 27. Tai keturiais moteriškais balsais mažiau nei po 2004 metų rinkimų. Vargu, ar šį praradimą atstos netgi Ingos Valinskienės tembras.
Ne taip seniai Vyriausybėje dirbo trys ministrės. Dabar tarp užtikrintai minimų kandidatų į centro dešiniųjų kabinetą – vos viena politikė. Galima guostis nebent tuo, kad Rasa Juknevičienė turėtų imtis, stereotipiškai žiūrint, labai vyriškos srities – krašto apsaugos.
Žinoma, Lietuva nėra pasmerkta sala pasauliniame lyčių lygiavos vandenyne. Net WEF reitinge pirmaujančiose Skandinavijos šalyse vyrai turi daugiau įtakos. Tačiau kyla klausimas: ar, tarkime, pirmosios prezidentės išrinkimas mūsų šalyje būtų lūžis vien statistikoje?
