Aukščiausi valdžios vyrai pravėdinti galvų važiuoja į Briuselį. Taip pat – į sveikatą. Nes nuo aukštų Europos valdžios sostinės kuorų net krizė kitaip atrodo. Taip kitaip, kad net Lietuvos rūpintojėlis Andrius Kubilius grįžta pralinksmėjęs.
Kurgi ne: su kitais tokiais pat aukštais vyrais parymojęs sužino, kad blogai visiems. „Neformaliuose pokalbiuose galima išgirsti tokių leitmotyvų, kurie tam tikru atžvilgiu padeda jaustis lengviau. Matyti, kad problemų turi visi, ir kai matyti, kad niekas neturi stebuklingų receptų (ne tik mes neturime), tai dėl to dar lengviau“, – pasisėdėjimo su kitais aukštais vyrais rezultatus apibendrino premjeras. Kaip doras lietuvis: jei kitiems blogai, tai gal mums – ir visai nieko?
Naujoji valdžia gąsdina kiek gali, ir dėl to jos kaltę įžvelgia buvusieji. Nes, pasėjus paniką, vėliau labai sunkiai sekasi įtikinti, kad išgyventi vis dėlto įmanoma.
Kad mums visai nieko, jau senokai tvirtina buvęs premjeras Gediminas Kirkilas. Tik niekas juo tikėti kažkodėl nenori. O juk žmogus stengiasi iš širdies. Tiesa, gaudavo ir jis (prieš kelias dienas pats prisipažino) nerimą sukelti galinčių žinių. Tik nelakstė apie jas trimituodamas ties visais kampais. Lietuvos žmonių, tai yra verslininkų, nenorėjo gąsdinti.
Ir vėl viskas – labai lietuviška. G.Kirkilas nenorėjo ir negąsdino, todėl liko kaltas naujosios valdžios akyse. Nes dėl jo beribio optimizmo susiveržti diržus teko per vieną naktį. Ir teks dar labiau.
Naujoji valdžia gąsdina kiek gali, ir dėl to jos kaltę įžvelgia buvusieji. Nes, pasėjus paniką, vėliau labai sunkiai sekasi įtikinti, kad išgyventi vis dėlto įmanoma.
Tiesa, apie galimybę išgyventi niekas mūsų dabar neįtikinės. Vyriausybė, garsiai paskelbusi apie planus suveržti diržus dar per 3 mlrd. litų skylutes (šalia tų 5 mlrd. litų, kuriuos taupyti apsiėmė metų pradžioje), iš esmės pranešė vieną ir svarbiausią žinią. Diržai bus veržiami, tačiau ką ketinama daryti, kad ateityje tą užveržimą būtų galima atpalaiduoti, išgirsime ne anksčiau kaip birželį.
Magišką birželį, kuriam išaušus, kaip neseniai aiškino tautą prikelti žadėjęs politinių dainų ir šokių ansamblis, galbūt atsibusime kitokioje Lietuvoje. Galbūt – pasikeitusioje po prezidento rinkimų. Galbūt pagaliau apsispręsiančioje daryti tai, ką visada prisiekia, bet niekada taip ir neįvykdo valdžios viršūnės – rūpintis ne abstrakčia tauta, o konkrečiu žmogumi.
Tada ir sužinosime, ar, kapstantis iš krizės, Lietuvai reikės drastiškai mažinti biudžetininkų – mokytojų, gydytojų, policininkų ir gaisrininkų – pinigus, ilginti pensinį amžių, įvesti naujus arba didinti senus mokesčius. Ar vis dėlto valstybė taip pat imsis sukti galvą ir nuo teorinių pažadų apie verslo skatinimą pereis prie realių ilgalaikių išeičių ieškojimo.
Dabar svarbiausia išgyventi iki birželio. O kol kas kartu su premjeru pasidžiaukime – kitiems irgi blogai. Valio!
