Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nerijus Mačiulis: Progresinių mokesčių gynėjai mulkina visuomenę

Šaltinis: 15min
0
A A

Ignoruodamos vyriausybės siūlymus ir mokesčių reformos ekspertų grupės išvadas, politinės partijos suskubo registruoti įstatymų pataisas, „įvesiančias progresinius mokesčius Lietuvoje".

Nesinori dar kartą priminti, kad pajamų apmokestinimo progresyvumą Lietuvoje jau dabar užtikrina diferencijuojamas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), papildomas NPD, priklausantis nuo auginamų vaikų skaičiaus bei neegzistuojančios „Sodros“ įmokų lubos, nors išmokoms tokios lubos yra nustatytos. Šį faktą politikai ir mokesčių mokėtojai tikrai turėtų žinoti.

Taigi, diskutuoti reikėtų ne apie progresinių mokesčių įvedimą, o apie tai, ar progresyvumas turėtų būti didesnis. Dauguma ekonomistų ir politikų sutinka, kad tam tikras progresyvumas turi egzistuoti – mažesnes pajamas gaunančius gyventojus turėtų slėgti mažesnė mokestinė našta. Tačiau būtina suvokti, kad labai dideli  pajamų mokesčio tarifo šuoliai – nuo 5 iki 20 ir iki 40 procentų – gali turėti ir neigiamų šalutinių pasekmių.

Pirma, didelis pajamų mokesčio progresyvumas gali slopinti norą mokytis ir tobulėti. Devynias klases baigęs jaunuolis dirbs ir atlyginimą gaus 10 metų ilgiau nei magistro laipsnio siekiantis studentas. Pastarasis per dešimtmetį prarastas pajamas ir patirtus kaštus tikėsis kompensuoti panaudodamas įgytas kompetencijas ir gaudamas didesnį atlyginimą. Jei didesnis darbo užmokestis labai greitai ir labai progresyviai bus apkapotas didesniais mokesčiais, jaunuoliai gali būti nebemotyvuoti investuoti į išsilavinimą, arba ieškos galimybių dirbti mažesnių mokesčių šalyse.

Antra, pajamoms artėjant prie mokesčio tarifo didėjimo barjero, atsiranda paskatos jas slėpti arba joms suteikti tokią formą, kuri įstatymų numatyta tvarka yra neapmokestinama. Mokesčių vengimas jau dabar yra milžiniškas, todėl dar didesni tarifai valstybės biudžeto greičiausiai nepapildytų. Juolab, kad didesnį nei 3500 litų atlyginimą gauna mažiau nei dešimtadalis dirbančiųjų.

Čia ir išryškėja visų progresinių mokesčių siūlymų absurdiškumas. Sutelkiant dėmesį į darbo jėgos apmokestinimą ir jo progresyvumo didinimą, tyčia užmirštamos kitos pajamos, kurios yra apskritai neapmokestintos. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnis išvardina neapmokestinamąsias pajamas. Šiame straipsnyje yra 42 punktai. Taip, keturiasdešimt dvi išimtys. Daugeliu šių išimčių naudojasi ir įstatymų projektus rengiantys ir už juos balsuojantys, todėl diskusijų apie šio įstatymo 17 straipsnį nėra.

Teisingiausias ir efektyviausias pajamų apmokestinimo principas turėtų nediskriminuoti pajamų pagal jų kilmę. Reikėtų įvertinti visas gyventojo pajamas – atlyginimus, dividendus, palūkanas, premijas, iš valstybės gaunamas išmokas, o bendram pajamų katilui taikyti diferencijuojamą NPD, kelis kartus didesnį, nei taikomas dabar. Tai būtų visapusiškai daug produktyvesnė reforma, galinti padėti tašką nesibaigiančiai parodomajai diskusijai apie progresinius mokesčius.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min