Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Norbertas Penkaitis: Išeitis: šviesuolius - į Seimą

Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuva pirmauja Europoje pagal piliečių nepasitikėjimą tautos išrinktaisiais. Kad Seimas taptų patikima institucija, atstovaujanti visų gyventojų interesams, būtina vakarykščio mentaliteto Seimo narius keisti pažangiais tradicinių ir naujų partijų nariais bei nepriklausomais politikais.

Pretendentai  į  Seimą

Dabartiniame Seime yra tik politinių partijų, laimėjusių ne mažiau 5 proc. rinkėjų balsų, atstovai. Teisę tapti Seimo nariais turi ir 25 m. amžiaus sulaukę Lietuvos piliečiai, kaip partijų nariai, taip ir nepartiniai asmenys (tik teoriškai), kandidatavę savo vienmandatinėje rinkiminėje apygardoje ir laimėję daugiausia balsų.

Politinės partijos

Šiuo metu Lietuvoje yra 41 politinė partija, iš kurių 34 turi teisę dalyvauti Seimo rinkimuose. Pagal šiuos duomenis pirmaujame Europoje, tačiau mūsų gyventojų partinės narystės lygis, nesiekiantis 3 proc., yra palyginti labai žemas.

Daugumoje ES  valstybių  politines jėgas  galima teoriškai klasifikuoti pagal jų pačių deklaruojamą ideologiją į kairiųjų, dešiniųjų, liberalų, centro  ir „žaliųjų“ politines partijas. Daugeliui Lietuvos partijų pasigendama aiškaus ideologinio profilio. Jų programų (ypač rinkiminių) turinyje daugiau frazeologijos nei konkretumo. Kadangi partijų programas skaito labai mažai rinkėjų, tai efektyvesni gali būti partijų priešrinkiminiai lozungai.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) turi daugiausia, apie 17 tūkst. narių. Jos svarbiausi lozungai – socialinis teisingumas, harmoningas ir tvarus ekonomikos augimas. Daugiausia linksniuojamas šūkis „Svarbiausia – žmogus“, mažai ką pasako, nes žmonių gerovė turėtų būti visoms partijoms savaime suprantamas siekis.

Darbo partija turi apie 14 tūkst. narių. Partijos pagrindinis šūkis „Mes žinome kaip“, skirtas pabrėžti partijos kompetenciją. Tačiau iškyla klausimas: ar „darbiečių“ kompetencija pasireiškia ypač valdant „juodąją buhalteriją“ ir „vokelius“?

Partija „Tvarka ir teisingumas“ jungia 13 tūkst. narių. Vienas iš partijos lozungų  „Žmonėms – teisingumą, verslui – laisvę, žulikams  – kalėjimas“, gali kai kuriems rinkėjams imponuoti, tačiau šūkis „Kurkime Trečiąją Respubliką“ (geresnę už Pirmąją ar Antrąją?) yra anarchiškas, pavojingai revoliucingas   ir gali kai kuriuos rinkėjus atbaidyti.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) turi 12,3 tūkst. narių. TS – LKD  deklaruoja, kad partijai svarbiausia yra žmogus. Nelabai vykęs šūkis yra „Kartu pasieksime daug. Nesustokime“. Jam trūksta konkretumo ir tikslų. Todėl toks lozungas nėra tinkamas pritraukti rinkėjų balsų.

Liberalų ir centro sąjunga. jungianti 4,8 tūkst. narių, iškėlė šūkį „Mes už dirbančiuosius“, tuo akcentuodami, kad pensininkai, studentai, mokiniai ir neįgalieji liberalams nė motais. Todėl jie šių kategorijų rinkėjų balsų nelabai gali tikėtis.

Liberalų sąjūdis, turintis 3,6 tūkst. narių, pasirinko savo pagrindiniu šūkiu „Liberalai. Sveiko proto balsas“. Tai yra vienas iš labiausiai nevykusių lozungų, nes sveiko proto sąvoka nieko nepasako apie partijos ideologiją ir siekius.

Krikščionių partija turi 8,2 tūkst. narių, tačiau šalies politikoje didesnės rolės nevaidino. Jos pagrindinis lozungas „Mums rūpi“ yra nevykęs, nes neaišku, kas partijai rūpi.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) į savo Seimo rinkimų sąrašą priėmė Rusų aljanso ir Lietuvos liaudies partijos atstovus. Jų rinkiminės programos prioritetai – laimėti keliolika vietų Seime, vadovauti kai kurioms ministerijoms, mažinti Seimo narių skaičių iki 101, padidinti minimalią algą iki 1200 Lt. Susumavus daugumos lenkų, rusų ir „liaudininkų“ rinkėjų balsus, šis sąrašas turi šansą įveikti 5 proc. barjerą.

Art8ro Zuoko jud4jimas „Taip“ yra trijų svarbių žodžių trumpinys – Tėvynės Atgimimas ir Perspektyva, vienijanti daugiau nei 10 tūkst. simpatikų ir tikrųjų narių. Jos esminė nuostata – atsakingas liberalizmas ir krikščioniškos vertybės. Partijos šansai Seimo rinkimuose sunkiai prognozuojami.

Partijos „Drąsos kelias“ ideologija dar neaiški, nors jos sąrašo dešimtuke figūruoja buvęs „Pravdos“ korespondentas. Partija kviečia tapti jos rėmėjais, paaukojant 39,99 Lt (tai didžiausia suma, kuria įstatymai leidžia paremti nepateikus deklaracijos). Papildomai nurodoma, kad galima paaukoti iki 10 proc. savo praėjusių metų deklaruotų pajamų, bet ne daugiau kaip 21 750 Lt.

„Lietuvos sąrašas“ yra naujausia, Dariaus Kuolio vadovaujama, politinė partija. Partijos steigėjais užsiregistravo 1524 piliečiai. Partija Seimo rinkimuose dalyvaus be sąrašo. Jos nariai kandidatuos tik vienmandatinėse apygardose įsipareigodami „Lietuvos Respublikos atkūrimui“.

Iš naujai įsikūrusių ir didelio būrio miniatiūrinių partijų įveikti 5 proc. kartelę gali pavykti tik nedaugeliui. Šios partijos tarpusavyje stipriai konkuruoja ir viena iš kitos „išsiurbs“ nemažai rinkėjų balsų. Didesnę galimybę patekti į Seimą turi protesto partijos, turinčios stiprius, charizmatiškus lyderius ir sugebančios reprezentuotis kaip alternatyva jų taip vadinamai korumpuotai partinei sistemai.

Daugumos politikų svarbiausias tikslas yra pateikti į Seimą. Nors lojalumu partijoms pasižymi tik apie ketvirtadalis elektorato, visiems keturių didžiųjų partijų nariams, patekusiems į partijos sąrašų aukščiausias vietas, tikslo pasiekimas yra užtikrintas, nepriklausomai nuo to, ar jų partija taps vyriausybinė ar opozicinė.

Savarankiški kandidatai

Vienmandatinėje rinkiminėje apygardoje išrenkamas 71 Seimo narys. Teoriškai lygias teises tapti Seimo nariu turi kaip partijos narys, taip ir nepartinis kandidatas, surinkęs daugiausia rinkėjų balsų. Tačiau, kai partijos nariui nereikia pateikti rėmėjų parašų ir jis dažniausiai randasi savo partijos sąrašo viršūnėje, tai pralaimėjęs vienmandatinėje apygardoje, bet jo partijai įveikus 5 proc. kartelę, rinkėjų pasitikėjimo neturintis „lūzeris“ gali tapti „tautos išrinktuoju“ Seimo nariu.

Nepartiniams piliečiams būti išrinktiems į Seimą yra sukonstruota beveik neįveikiama kliūtis – surinkti ne tik 1000 rėmėjų, bet ir tik gyvenančių atitinkamoje rinkiminėje apygardoje, parašų. Papildoma  kliūtis yra reikalaujamas 2151 Lt  užstatas.

Pažangesnio Seimo vizija

Politinių partijų skambių populistinių rinkiminių pažadų įvykdymui valstybė neturi ir neturės nei išteklių, nei galimybių. Taip pat mažai tikėtina, kad naujojo, 2012-2016 m. Seimo  narių galvose ir veikloje įvyks lūžis ir Seimui bus lemta sukurti Trečiąją Respubliką (kurios ir nereikia).

Greičiausiai išliks analogiška politinė struktūra su 141 Seimo nariu, trimis jų padėjėjais ir įvairiomis įsišaknijusiomis privilegijomis, tik kai kurios vyriausybinės partijos taps opozicinėmis.

Tačiau išlieka vizija, kad ateityje atsiras daugiau jaunų, pažangių politikų ir Seimas taps elitine institucija, kurioje labiau bus atstovaujami valstybės, o mažiau partiniai ir asmeniški interesai – su sąlyga, kad bus įgyvendinta kardinali rinkiminės sistemos reforma, kurios prioritetai turėtų būti:
a) panaikinti teisę kandidatuoti teistiems asmenims;
b) sumažinti Seimo narių, jų padėjėjų ir Seimo administracinio personalo skaičių;
c) nepartiniams kandidatams sudaryti realias sąlygas tapti Seimo nariais;
d) suteikti Seimo nariams teisę turėti antraeiles pareigas.

Jei orientuotumės į ES vidurkį, tai mūsų trims milijonams užtektų 59 Seimo narių. Turint galvoje, kad mažoms šalims būdingas didesnis parlamentarų skaičius milijonui gyventojų nei didelėms, tai „optimalus“ Lietuvos Seimo narių skaičius būtų 71. 

Dabartinė Seimo rinkimų įstatymo nuostata, kad „negali būti renkami asmenys, nebaigę atliktos bausmės“ reiškia, kad atlikę bausmę jau gali tapti Seimo nariais. Nors tai nesuderinama su moralės principais, tačiau to dar neįsisavino įstatymų leidėjai. Daugumoje  ES šalių neįsivaizduojama, kad teisti asmenys galėtų tapti parlamentarais. Svarbiau  turėti Seime  mažiau, bet sąžiningesnių išrinktųjų.

Sparčiai mažėjant Lietuvos gyventojų skaičiui ir šiuo metu turint ne daugiau kaip 3 mln. gyventojų, reikėtų mažinti seimūnų (ir jų padėjėjų) skaičių, nes, kai buvo įstatymiškai patvirtintas 141 Seimo narių skaičius, Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių.

Akivaizdu, kad mūsų valdžia leidžia sau per didelę prabangą Seimo narių išlaikymui, ką patvirtina ir palyginimas su kitomis valstybėmis: ES šalyse vienam parlamentarui vidutiniškai tenka 50 900 gyventojų, tarp jų daugiausia – Vokietijos Bundestago nariui – 132 300, mažiausiai (jei nebūtų Lietuvos) – Slovėnijoje – 22 000.

Jei orientuotumės į ES vidurkį, tai mūsų trims milijonams užtektų 59 Seimo narių. Turint galvoje, kad mažoms šalims būdingas didesnis parlamentarų skaičius milijonui gyventojų nei didelėms, tai „optimalus“ Lietuvos Seimo narių skaičius būtų 71. Tai reikštų. kad  vienas Seimo narys atstovautų dvigubai didesniam  gyventojų skaičiui nei iki šiol.

Vidutinis Seimo nario 6,9 tūkst. atlyginimas nėra aukštas kvalifikuotiems politikams, ir nors apmokestinamas, daugeliui kandidatų išlieka labai patrauklus. Tai tuo labiau, nes prie atlyginimo svariai prisideda neapibrėžtai parlamentinei veiklai numatyta 3,6 tūkst. Lt neapmokestinama priemoka, už kurią nereikia atsiskaityti.

Kita Seimo prabanga yra 2006 m. patyliukais  atsiradę trys vieno Seimo nario padėjėjai (estai neturi nei vieno). Daugumoje ES šalių vienam parlamentarui priklauso vienas padėjėjas  arba atitinkamas atlyginimo fondas.

Dar viena Seimo sau sukurta prabanga yra didelės išlaidos jo administravimui, transporto ir komunaliniam ūkiui.

Pagal „Sodros“ duomenis š.m. rugpjūčio mėn. Seimo kanceliarijoje triūsė 1244 (!) darbuotojai Tai reiškia, kad vienam Seimo nariui atitenka beveik  9 „kanceliarininkai“. Išlaidos Seimo išlaikymui 2012 m. numatomos 84,3 mln. Lt lygyje, tame tarpe vien kompensacija už darbščių Seimo narių padėjėjų neišnaudotas atostogas – 1,2 mln. Lt.

Nepartiniams kandidatams į Seimą pirmoje eilėje reikėtų sumažinti rėmėjų parašų skaičių iki 200. Antra sąlyga – rėmėjams nebūtina gyventi toje pačioje rinkiminėje apygardoje. Trečia sąlyga – nors  parlamentinė veikla privalo būti pagrindinė, bet (kaip daugelyje ES šalių) parlamentarams turėtų būti leidžiama  eiti  ir antraeiles pareigas. Tokiu būdu suteikiama galimybė aukštos kvalifikacijos parlamentarams neprarasti savo specialybės kvalifikacijos. Tokia nuostata būtų akstinas visiems kandidatams ir įgalintų pakelti Seimo narių intelektualinį lygį..

Nors tokias permainas galėtų įgyvendinti 2012-2016 m. kadencijos Seimas, tačiau didesnį šansą peršokti per savo šešėlį turi vėlesnių kadencijų Seimai. Prošvaistė yra, nes Lietuvos rinkimų sistemoje pasireiškė žymi pažanga per rinkimus į savivaldybių tarybas 2011 m., kai į jas buvo išrinkta nuo partijų nepriklausomų 15 rinkiminių koalicijų. Kai kuriems nepriklausomiems piliečiams jų išrinkimas į savivaldybių tarybas galėtų tapti tramplynu į Seimą.
   
Kai kuriose Europos valstybių savivaldybių tarybose nepartiniai nariai net dominuoja. Tam įtakos turi ir tiesioginių merų rinkimų sistema. Nepaisant to, jog daugumoje ES valstybių yra geresnės sąlygos nepartiniams kandidatams tapti parlamentarais, tokių  yra labai nedaug, nes rinkėjai labiau pasitiki politinių partijų atstovais.

Kadangi Lietuvoje partijomis pasitiki tik maža dalis rinkėjų, tai vien sumažinus reikalaujamų rėmėjų parašų skaičių atsirastų nemaža galimybė nepriklausomoms koalicijoms ir nepartiniams kandidatams būti išrinktiems į Seimą. Nemažiau kaip 7 nepriklausomi Seimo nariai gali sudaryti frakciją ir išlaikyti neutralią poziciją vyriausybinių ir opozicinių partijų atžvilgiu.

Suprantama, kad Seime užsisėdėję partijų atstovai nėra suinteresuoti permainomis ir pažangesne rinkimų sistema. Parlamentinėse partijose vyrauja autoritarizmas, tad į Seimą pakliūva tik  „nusipelnę“ partijų nariai, demonstravę paklusnumą partijų vadams. Visos rinkimų sistemos reformos palaikymo galima tikėtis iš kai kurių naujų partijų, nepriklausomų parlamentarų ir geriausiu atveju – iš jaunų politikų tradicinėse partijose.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min