Šiuo požiūriu ryškiai pirmauja Socialdemokratų partija, kurios sąrašo pirmajame dešimtuke vien valdžios vyrai ir moterys. Ne ką nuo šios partijos atsilieka valstiečiai liaudininkai, nes jų top 10 esančios pavardės vienaip ar kitaip yra susijusios su valdžios struktūromis.
Panaši padėtis yra ir save dažnai oponuojančia besiskelbiančios Liberalų ir centro sąjungos siūlomame dešimtuke. Čia tik pats jo lyderis Artūras Zuokas ir rinkimų štabo vadovas Žilvinas Šilgalis nėra nei Seimo ar Vyriausybės nariai, nei merai ar apskričių viršininkai. Tačiau jie – politikos senbuviai, tad rinkėjams irgi pažįstamos personos. Tiesa, būtent liberalcentristų sąraše dešimtuoju numeriu pasirodo politikos naujokas – Žydrūnas Savickas. Trys nauji veidai sušmėžuoja kitų valdančiųjų, Naujosios sąjungos, socialliberalų, top 10, bet du iš jų Vaidas Pliusnis ir Alma Javtokienė aktyviai dalyvauja šios partijos veikloje, tad tik dešimtuką užbaigiantis žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas yra naujas žmogus politikos arenoje.
Turėtume klausti, ką tai žada rinkėjams? Visų pirma, jei rinkėjai balsuos už šiuos sąrašus, tai reikš tik jų pritarimą dabar šalyje vykdomai politikai, mūsų ekonominei, socialinei padėčiai. Gerai pažįstami veidai partijų sąrašuose yra ne kas kita, kaip laukimas rinkėjų pasitikėjimo tais žmonėmis, kurie valdo mūsų šalį. Tai mėgstama apibrėžti žodžiais stabilumas, solidumas, brandumas. Kitaip tariant, kaip sako liaudies išmintis: „Nauja suknelė, bet sena panelė“.
Mažų mažiausiai tai reiškia porą blogybių. Pirmoji, – kad politikai nenori permainų. Akivaizdu, jog rinkėjams siūlomi asmenys jų paprasčiausiai nesiims. Juk šie valdžios vyrai ir moterys jau dabar turi pakankamai svertų, kad galėtų imtis konkrečių veiksmų keičiant esamą padėtį, inicijuojant reformas. Tad tikra demagogija reikėtų laikyti Gedimino Kirkilo pažadus „įvykdyti norimus pokyčius“, nes ši Vyriausybė per dvejus metus nepadarė jokio apčiuopiamo mosto jų link. Be pokyčių mūsų šalis yra pasmerkta likti tik gūdi Europos provincija.
Kita blogybė, kad sisteminėmis save tituluojančios partijos piliečius stumia į vadinamųjų populistų glėbį. Tokie „solidžiųjų ir brandžiųjų“ sąrašai tarsi byloja: „Jei norite energingų, „kitokių“, „neišbandytų“, jei dar puoselėjate kažkokių vilčių, tuomet balsuokite už frontus, prisikėlimus, tvarkiečius, darbiečius, pilietininkus, tautinius centrus.“ Tuo būdu remiamasi ištikimais rinkėjais, kurie net dangui griūvant ateis į rinkimus bei balsuos už mylimą partiją.
Tai rodo, kad mūsų politiniame elite nevyksta rotacija. Juk ir opozicinės Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmajame dešimtuke, išskyrus Paulių Saudargą, „seni vilkai“, nors vienmandatėse kandidatuoja ir jaunų bei nuo politinės veiklos neatbukusių žmonių. Kad ir kaip ten būtų, bet TS-LKD bent nėra pavargusi nuo valdžios, tad turi ambicijų kai ką keisti. Tad prognozuotina šių rinkimų centrinė intriga: ar rinkėjai patikės, kad dešinieji atneš pokyčių į šalies politinį gyvenimą?
Žinoma, jog politiniame elite, parlamente negali vykti radikalių pokyčių, visiškai pasikeisti žmonės. Juk naujas ar jaunas žmogus pats savaime negarantuoja kokybės. Tačiau kyla abejonių, kad politikai apskritai sutiktų pažeisti politiniame elite vyraujančias „žaidimo taisykles“ ir, imdamiesi tam tikrų veiksmų, peržengtų nusistovėjusias ribas. Taip pat lieka atviras klausimas, ar partijų „grietinėlė“ skatina vidinį atsinaujinimą, ar egzistuoja kokia nors aiški karjeros sistema mūsų partijose. Nejau reikia būti sportininku, aktoriumi, dainininku, o neužtenka kompetencijos ir novatoriškų idėjų, kad atsidurtum rinkimų sąrašų priekyje?
Kas tokiomis aplinkybėmis lieka rinkėjui? Rimčiau pažiūrėti į savo konstitucinę pareigą. Atidžiau panagrinėti siūlomus partijų sąrašus, ieškoti informacijos tarp pasirinktos partijos pažįstamų narių, nepasitikėti vien žiniasklaidoje šmėkščiojančiais personažais. Juk jei rinkėjai reitinguos pateiktus sąrašus, tai jie neblogai gali pakoreguoti tam tikras pozicijas. Taip veiksmingiau, nei balsuojant už rėksnius, galima pajudinti partines viršūnes. Ir parodyti, kad stabilumas tėra stagnacija.
