Kai tuo pat metu viešojoje erdvėje bandoma išstumti Ukrainos kovos simbolius, tokie siužetai tampa informacinio karo fonu. Nejučia labai nestilingai primena Kaspervizijos TV.
LRT laidos „Stilius“ interviu su Petro Cvirkos anūku Aidu Pivoriūnu atskleidžia ne tik šeimos nuoskaudas, bet ir gilesnį mūsų visuomenės susidūrimą su atminties moralės klausimu.
Anūkas painiojasi. Tiksliau sakant, laisvę painioja su okupacija. Pivoriūnas kalba apie šiandieninę Lietuvą tarsi ją niekindamas: „Netekome trečdalio lietuvių be nei vieno šūvio.“ Ar girdime paleckių ar švenčionienių gaidelę? Ir ne tik jų.
Anūkas tiesiog niekina 34 metus gyvuojančią nepriklausomą Lietuvą, iš esmės kartodamas žemaitaitiškus šablonus. Laisvėje žmogus renkasi, o okupacijoje – tremiamas ir naikinamas. Emigracija nėra Sibiras. Laisvas išvykimas – teisė ieškoti gyvenimo, o ne bausmė už mintį, iškeltą trispalvę ar išgelbėtą žydų vaiką. Sutikite, bjauri anūko konotacija.
Laisvė kalbėti – tai, ko senelis netoleravo. Anūkas didžiuojasi, kad „nebijojo ginti senelio“, kad žmonės gatvėje jo „neprakeikė“. Būtent tai ir yra nepriklausomos Lietuvos dovana, dėl kurios anūko senelis nekovojo – kalbėti, mąstyti, tikėti ir diskutuoti laisvai. Tiesa, jo senelio laikais „neteisinga tiesa“ reiškė tardymus, tremtį ar mirtį.
Priminsiu, kaip Cvirka, būdamas stalininio režimo funkcionieriumi, elgėsi su tais, kurie kalbėjo ne taip, kaip norėjo girdėti Stalinas. 2021 m. gruodžio 6 d. Lietuvos ypatingajame archyve rasta MGB pažyma liudija, kad 1946 m. Petras Cvirka sovietiniam saugumui įskundė poetą Kazį Jakubėną, pavadinęs jį „antisovietiniu veikėju“. Pažymoje užfiksuoti Cvirkos žodžiai: „Universitete jis skaito savo antisovietines eiles, kuriose rašoma: „Kada sugrąžinsite mūsų išvežtus brolius ir seseris lietuvius iš Sibiro“, arba, kitu atveju – „Lietuva turi būti laisva“.“
Jakubėnas neteko darbo, buvo ištremtas į Karagandos lagerį, sugrįžęs vėl persekiotas, o jo gyvenimas baigėsi ankstyva smurtine mirtimi.
Subinlaižiavimo anatomija
Pivoriūnas piktinasi „subinlaižyste“. Tačiau būtent tuo užsiėmė Cvirka, kraugeriui bandydamas įtikti: „Tegyvuoja didysis Stalinas – mūsų tautų laisvės kūrėjas, naujo gyvenimo statytojas! Tavo genijus, drauge Staline, šviečia mums kaip saulė. Tavo vardas – mūsų širdyse, mūsų darbuose. Turime rašyti taip, kaip moko draugas Stalinas – aiškiai, liaudiškai, optimistiškai“.
Kiek juokingas liudijimas apie Cvirkos komunistų partijos narystės bilietą.
1941 m. birželį, kai prasidėjo Vokietijos–SSRS karas, Petras Cvirka bėgo iš Lietuvos. Zarasuose jis nakvojo pas vaistininką Juozapavičių, ant sofos po pagalve paslėpęs savo komunistų partijos bilietą – „raudonąją knygutę“. Knygelė iškalbinga – joje nurodyta, kokia alga tuo metu šildė Cvirkos širdį – 1000 rublių. Partijos bilietą pamiršta, dėl to turi nepatogumų, suka uodegą meluodamas.
Ar tai drąsa? Greičiau – dar viena prisitaikymo pamoka. Būtent tas „subinlaižiavimas“, kurį šiandien smerkia anūkas, buvo senelio kasdienybė.
Privilegijų šviesa ir šešėliai
Anūkas sako, kad jo mama ar tėvai „nesinaudojo privilegijomis“. Galbūt, ir tai garbinga.
Tačiau senelis jomis naudojosi iki galo. Vos po okupacijos, 1940 m. rugsėjo 25 d., Cvirkų šeima persikėlė gyventi į Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vailokaičio namus – su visais baldais ir liftu. Tais pačiais metais Rašytojų sąjungai buvo „padovanotas“ Kaišiadorių gimnazijos direktoriaus Stasio Kairiūkščio 30 ha dvaras. Grįžusi iš Maskvos, šeima įsikūrė „Pienocentro“ steigėjo Jono Glemžos name Kaune. Namų netrūko, nes savininkų – neliko. Todėl šiandien kalbėti apie „neteisybę prieš Cvirkų šeimą“ skamba tuščiai.
Dvi atminties linijos: Cvirka ir Terleckas
Cvirkos anūkas gina senelį, bandydamas pateisinti laiką, kuriame šis pasirinko būti režimo dalimi. Tuo metu neginkluoto pasipriešinimo dalyvio, politinio kalinio, žodžio laisvės gynėjo Antano Terlecko anūkas, istorikas Antanas Terleckas, kalba apie senelio principus, jo kovą už laisvę ir tautos orumą.
Cvirka rašė pagyras Stalinui, taip mėgindamas išlikti istorijoje, Antanas Terleckas rašė į pogrindinę spaudą, kad nebūtų gėda prieš istoriją, kad nesipriešino. Visiškai skirtingai suprantama gėda. Visiškai skirtingai suprantama ir atsakomybė prieš istoriją. Apie tai šiandien kalba ir Terlecko anūkas – pasakojantis apie senelį kaip apie žmogų, kuriam svarbiausias matas buvo dorumas, o didžiausia baimė – išduoti tiesą.
Cvirka su savo anūku neturėjo galimybės pasikalbėti. Bet jeigu ir būtų turėjęs, klausimai, ko gero, būtų visai kiti. Terleckas su anūku kalbėjosi apie Nepriklausomą Lietuvą – kodėl už ją kovojo, kodėl svarbiausia buvo būtent Nepriklausomybė. Apie Lietuvą taip, kaip šiandien kalba Cvirkos anūkas, Terleckas, matyt, turėtų ką pasakyti – ir pasakytų griežtai.
Terlecko anūkas mano, kad laisvi žmonės niekada nepamiršta tų, kurie jiems tą laisvę iškovojo. Todėl jis nesibaimina dėl senelio atminties – priešingai nei Pivoriūnas.
Kaip taikliai rašo istorikas Zigmas Vitkus, kai visuomenė pradeda „toleruoti chamizmą ir antisemitizmą“, ji silpnina savo demokratinį imunitetą iš vidaus. Tas pats vyksta ir atminties srityje – kai pradedame teisinti okupantų talkininkus, kai nostalgija užgožia atsakomybę, tada istorinis neryžtingumas virsta moraline trumparegyste. Šiandien, kaip ir anksčiau, grėsmė kyla ne iš jėgos, o iš abejingumo, iš tos pačios sovietinio vaiko tapatybės inercijos, kuri skamba kai kuriuose šių dienų pasisakymuose, pasimetant tarp šeimos prisiminimų ir pametant moralines vertes.
Pabaigai
Tad už ką kovoja Cvirkos anūkas stilingose gyvenimo būdo laidose, lieka neaišku. Ar už tai, kad jį labiau atpažintų gatvėje ir visi žinotų, kieno jis anūkas? Ar už tai, kad pagaliau gerbdamas savo senelio atmintį ir galvodamas apie valstybę, jis būtų pasirengęs permąstyti ir susitaikyti su tiesa?
P.s. „Stiliaus“ laidoje būtų prasminga išgirsti kalbančius tuos, kurių gyvenimus bei talentus režimas pražudė – poeto Kazio Jakubėno artimuosius, o ir netrukus gimtadienio šimtmetį minėsiančios poetės Dianos Glemžaitės ar „Sibiro maldaknygės“ autorės Adelės Dirsytės giminaičius.
