B.Gajauskas nujautė blogio imperijos žlugimą ir pasiūlė „limuziną“, kalinius vežusį sunkvežimį, pastatyti muziejaus kieme, įsikūrusiame buvusio lagerio teritorijoje. „Taip ir padarė. Daugiau jis kalinių nevežios“, viltingai prisiminimuose rašė disidentas. Tačiau šiandien ten tikriausiai neliko nei muziejaus, nei tokios atminties.
1991 metų rugpjūtį Maskvoje nuverstas Felikso Dzeržinskio paminklas, pirmosios sovietinės slaptosios policijos kūrėjui, stovėjusiam prie represinės sistemos ištakų, tapo vienu ryškiausių Sovietų Sąjungos žlugimo simbolių.
Šiandien, praėjus trims dešimtmečiams, Rusija ruošiasi šį paminklą grąžinti į tą pačią Lubiankos aikštę, priešais tą patį pastatą, kuriame dabar įsikūrusi FSB. Tuo pat metu Vladimiras Putinas pasirašė dekretą, kuriuo FSB akademijai oficialiai sugrąžintas F.Dzeržinskio vardas.
Šie įvykiai iliustruoja radikalų Rusijos valstybinio požiūrio į savo praeitį lūžį ir atspindi trijų dešimtmečių istorijos posūkį, kuriame neliko vietos tiesai.
Šalyje prasidėjo sistemingas atminties valymas, o represijų aukų atminimo ženklai šalinami tam, kad į viešąją erdvę būtų grąžintos imperines tradicijas simbolizuojančios figūros. 2023 metais Vladimire nugriautas memorialas sovietinių represijų aukoms, kartu nuimant ir atminimo lentą Lietuvos užsienio reikalų ministrui bei arkivyskupui Mečislovui Reiniui, mirusiam Vladimiro kalėjime. Tais pačiais metais Irkutske nuverstas paminklas lietuvių ir lenkų tremtiniams, Permės krašte panaikintas Galiašore palaidotų tremtinių memorialas, o Tomske išardytas visas kompleksas stalinizmo aukoms atminti, pašalinant ir lietuvių, latvių, estų bei lenkų deportuotųjų atminimo ženklus. Visa tai lyg apibendrina Karaliaučiuje, tiesiai priešais Lietuvos konsulatą, iškilęs paminklas 1863 metų sukilimo malšintojui Michailui Muravjovui-Korikui, kurio atidengimo data ciniškai sutapo su sukilimo 160-ųjų metinių minėjimu.
Atminties naikinimas jau įgavo ir oficialų teisinį pagrindą. Rusijos Aukščiausiasis Teismas žmogaus teisių organizaciją „Memorial“, dešimtmečius rinkusią duomenis apie Gulagą, tremtis bei fiksavusią aukų likimus, pripažino „ekstremistiniu judėjimu“. Teismo sprendimu ši organizacija buvo įvardyta kaip „antirusiško pobūdžio“, neva griaunanti istorines, kultūrines, dvasines ir moralines vertybes.
Netrukus po šio sprendimo valdžios atstovai pareikalavo patikrinti Solovkų akmens, pagrindinio represijų aukų atminimo simbolio Maskvoje (akmuo atgabentas iš vietos, kur 1923 metais buvo įkurtas vienas pirmųjų Gulago lagerių- Solovkų) teisėtumą, motyvuodami tuo, kad prie jo renkasi Vakarų diplomatai ir valdžios kritikai. Pokyčiai palietė ir Maskvos Gulago muziejų, kuris pertvarkomas taip, kad pagrindinis dėmesys jame būtų skiriamas nacistinės Vokietijos nusikaltimams, o ne paties sovietinio režimo vykdytam terorui.
Pati muša, pati rėkia. Maskva griebiasi puolimo bei melo taktikos, kaltindama Lietuvą neva siekiant sunaikinti ir išniekinti Vievio mieste palaidotų sovietų karių kapines. Kremliui gyvybiškai svarbu išlaikyti sovietinės okupacijos kaip „išvadavimo“ pasakojimą, nes jis tiesiogiai lemia tai, kaip suprantame praeitį – kas buvo išvaduotojas, kas auka, o kas didvyris.
Šis išorinis spaudimas verčia Lietuvą atidžiau pažvelgti į savo pačios viešąją erdvę ir kriterijus, kuriais vertiname okupacinio laikotarpio veikėjus. Regioninio teismo išvada, kad poetė Salomėja Nėris sovietų okupacijos metu atliko tik „fasadinę funkciją“, vėl įplieskė diskusijas dėl mūsų praeities vertinimo. 1940 metais Sovietų Sąjungai neužteko tik kariuomenės -jai reikėjo vietinių autoritetų parašų, deklaracijų ir delegacijų, kurios suteiktų okupacijai teisėtumo regimybę. Jei Rusija agresyviai gina savo melagingą mitą, Lietuva privalo aiškiai atsakyti, kaip vertina tuos, kurie prisidėjo prie jos okupacijos.
Rusija investuoja milžiniškus resursus į istorijos politiką ne todėl, kad jai rūpėtų praeitis, o todėl, kad istorija yra įrankis dabarties politiniams tikslams ir ateities ambicijoms pagrįsti. Norint tam pasipriešinti, Lietuvoje būtina tęsti desovietizacijos procesą. Ne mažiau svarbu išsaugoti tai, ką Rusija šiandien naikina, naudojant šiuolaikines technologijas, leidžiančias dokumentuoti represijų vietas ir kurti skaitmeninius atminties žemėlapius, kurių Rusijos buldozeriai negalės pasiekti. Galiausiai, būtina telkti tarptautinį atsaką kartu su Lenkija, Suomija, Estija ir Latvija, ir kitomis šalimis, kurios susiduria su tuo pačiu Kremliaus istoriniu revizionizmu.
Balys Gajauskas tikėjo, kad kalinių sunkvežimis liks tik muziejaus eksponatu ir daugiau niekada nebeveš žmonių į lagerius. Šiandien matome, kad istorija gali judėti tarsi atgal, nerimą kelia bandymai sugrąžinti ne tik simbolius, bet ir pačią pasaulėžiūrą, kuri juos sukūrė.
Todėl minint okupacijos, represijų ir genocido dieną, mažai vertos simbolinės „varlytės“ - ženkliukai tremtiniams, pacifizmo lozungai apie abstrakčią taiką, kai net neužsimenama, kad taika Europoje įmanoma tik galia sustabdžius agresorių. Kur kas svarbiau nestumti į merdėjimą institucijos, kuriai patikėta istorinio teisingumo siekio misija, telkti tarptautinį atsaką į Kremliaus puolimą prieš Europos atmintį.
Lietuva 2027 metais pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai. Būtų sunku rasti tinkamesnę progą siekti bendros Europos atminties politikos, kurioje stalinizmo nusikaltimai pagaliau būtų įvertinti ne mažiau aiškiai nei nacizmo. Klausimas tik vienas, ar šia proga pasinaudosime?
