Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paulius Baltokas: Kodėl bijome įvertinti studijų kokybę Lietuvoje?

Šaltinis: 15min
0
A A

Paulius Baltokas Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje nepaliaujamai rūpinamės studijų kokybe. Nors daugeliu bruožų šis siekis ir primena donkichotišką kovą su vėjo malūnais, tai, be jokios abejonės, sveikintinas reiškinys, tačiau siekiant apčiuopiamų rezultatų procesai turėtų būti sistemiškesni, priemonės ir ištekliai nukreipiami tikslingiau.

Šiai dienai turime situaciją, kai Lietuvos universitetų rektorių konferencijai ir Švietimo ir mokslo ministerijai pavyko įtikinti visuomenę, jog geresnė studijų kokybė yra lygi aukštesniam stojamajam balui. Pavyzdžiui, į universitetą ketinantis stoti abiturientas su 1,99 stojamuoju balu bus atmestas, nes tai reiškia prastą studijų kokybę, o stojančiajam surinkusiam bent jau 2 balus aukštosios mokyklos durys bus atvertos – rizikos kokybei nėra. Iš dalies su šia idėja sutikti galima – stojantieji turi būti pasiruošę studijoms: elementarių matematikos pagrindų, lietuvių ir užsienio kalbos nemokantis abiturientas turėtų susimąstyti ar tikrai aukštasis mokslas tinkamiausia priemonė realizuoti savo potencialą.

Vis dėlto, kaip pastebi Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro ekspertas Gintautas Jakštas, konkursinio balo pakėlimas nuo 2 iki 2,5 balo tėra dūmų užsklanda.

Lietuvos universitetų rektorių konferencija siūlo jau nuo artėjančio rugsėjo stojamąjį balą, su kuriuo abiturientai bus priimami į universitetus didinti nuo 2 iki 2,5 balo. Jei aukštojo mokslo kokybę vertiname atsižvelgdami į priimamų abiturientų gebėjimams, tuomet viskas puiku – einame kokybės link.

Vis dėlto, kaip pastebi Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro ekspertas Gintautas Jakštas, konkursinio balo pakėlimas nuo 2 iki 2,5 balo tėra dūmų užsklanda – skaičiavimas, paremtas ne tuo kokių studentų reikia kokybiškoms studijoms vykdyti, o riba kiek aukštai galima kelti stojamąjį balą neprarandant pinigų. Kitaip tariant studijų kokybės gerinimo imitacija ar bent jau netoli jos.

Nors ir keista, Lietuvoje niekas nenori vertinti aukštojo mokslo kokybės pagal baigusių absolventų rezultatus. Situacija pakankamai paradoksali: apie studijų kokybę sprendžiame pagal tai kokius studentus priimame į aukštąsias mokyklas, ignoruodami absolventų rezultatus baigus studijas.

Aukštojo mokslo kokybę vertinti galime pasitelkdami keturis matmenis: abiturientų pasirengimą studijuoti, studentų pasitenkinimą studijomis, studijų ir mokslo sudėtingumo lygmenį ir absolvento integraciją į darbo rinką. Abiturientų pasirengimą studijoms užtikriname įvesdami stojamąjį balą.

Studentų pasitenkinimas studijomis yra daugiau mažiau paliktas aukštųjų mokyklų atsakomybei, kurios vykdo apklausas, vis dėlto, didžiojoje dalyje aukštųjų mokyklų vidiniai kokybės užtikrinimo mechanizmai yra neefektyvūs arba efektyvūs tik nedidele apimtimi, dažniausiai apklausos vykdomos tik pačių apklausų dėlei, o ką veikti su jų rezultatais nežino nei studentai, nei dėstytojai, nei aukštosios mokyklos administracija. Mokslo ir studijų sudėtingumo lygmuo – tarpusavyje lyginame aukštųjų mokyklų mokslo pasiekimus, o štai studijų sudėtingumas yra paliktas aukštųjų mokyklų autonomijai. Kalbant apie absolventų integracijos į darbo rinką stebėseną, reikia paminėti, kad buvo atliktas pilotinis tyrimas, tačiau jo rezultatai naudojami nesistemingai: tik skirstant tikslinį finansavimą.

Galime teigti, kad abiturientų pasirengimą studijoms užtikriname: iš principo, reikia išlaikyti egzaminą, norint siekti aukštojo mokslo. Paanalizuokime kitas tris kokybės sudedamąsias dalis ir kokia kokybės vertinimo sistema galėtų atsirasti Lietuvoje:

Studentų pasitenkinimo studijomis matmuo. Šis studijų kokybės vertinimo įrankis turėtų būti skirtas absolventams, kurie atsakydami į standartizuotus klausimus galėtų įvertinti studijų procesą baigtoje aukštojoje mokykloje. Absolventams būtų suteikta galimybė įvardinti stipriąsias ir silpnąsias studijų programos vietas įsiliejimo į darbo rinką kontekste. Toks įrankis leistų šalies mastu viešai parodyti, ką aukštųjų mokyklų absolventai mano apie studijų procesą atskirose aukštosiose mokyklose. Tai būtų itin rimta atsvara į moksleivius nukreiptoms rinkodarinėms aukštųjų mokyklų kampanijoms ir adata žaibišku greičiu susprogdinsianti viešųjų ryšių pagalba pripūstus studijų kokybės burbulus.

Lietuvoje pirmas žingsnis tokios sistemos link būtų baigiamųjų darbų vertinimo lygmens analizė.

Studijų ir mokslo sudėtingumo lygmuo. Puikiai žinome, jog vienoje aukštojoje mokykloje gauti 10 sunkiau nei kitoje, jog vienoje studijų programoje reikia įdėti tiek pat laiko ir pastangų, jog gautum 5, kai tuo tarpu kitoje už šias pastangas gaunami aukščiausi balai. Turime suvienodinti studijų rezultatų vertinimą aukštosiose mokyklose.

Lietuvoje pirmas žingsnis tokios sistemos link būtų baigiamųjų darbų vertinimo lygmens analizė. Pavyzdžiui, galėtų būti paimami nuasmeninti baigiamieji darbai iš atskirų aukštųjų mokyklų tam tikros srities įvertinti vienodai ir ekspertai juos perskaitę, galėtų labai greitai pasakyti ar yra nuokrypių vertinime. Ši analizė galėtų kurti pagrindus ne tokios fragmentuotos ir visuotinai teisingesnės vertinimo sistemos diegimui.

Įsitvirtinimas darbo rinkoje. Vykdant kiekybinę valstybėje kaupiamų duomenų analizę ir kokybinę darbdavių apklausą, galima nustatyti kiek procentų, kurios aukštosios mokyklos absolventų įsidarbina pagal kvalifikaciją, taip pat kurių aukštųjų mokyklų atskirų sričių absolventai vertinami geriausiai. Šis įrankis būtų naudingas ne tik stojantiems į aukštąsias mokyklas, tačiau ir darbdaviams renkantis specialistus. Taip, aukštasis mokslas nėra skirtas vien tik ruošti specialistus darbo rinkai, tačiau sutikime, jei tik 40 proc. universiteto absolventu dirba darbą reikalaujantį aukštojo išsilavinimo, problema egzistuoja.

Pirmas žingsnis siekiant kokybiškesnių studijų Lietuvoje būtent ir yra gebėjimas kompetentingai įvertinti studijų kokybę. Čia pateikti keturi matmenys, iš kurių kol kas dirbame tik su pirmuoju – kartele stojantiesiems, vis dėlto šių duomenų sisteminimas ir analizė padėtų identifikuoti kokią realią situaciją turime atskirose aukštosiose mokyklose. Pateikus šią informaciją viešai moksleiviai aiškiau galėtų įvertinti kur stoti, o kur ne, valdžios institucijoms būtų paprasčiau stebėti kiekvienos aukštosios mokyklos situaciją ir priimti sprendimus dėl aukštųjų mokyklų ateities be nereikalingo politikavimo ir spaudimo, na, o aukštųjų mokyklų vadovams nebereikėtų vargti, galvojant kokį balą paskaičiuoti, siekiant patenkinti visuomenės keliamą studijų kokybės lūkestį ir kartu neprarandant per daug studijų krepšelių.

Paulius Baltokas yra Lietuvos studentų sąjungos prezidentas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min