Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 25d. 14:53

Petras Auštrevičius: Kodėl politologas T.Janeliūnas gerai supranta Latvijos energetikus?

Petras Auštrevičius Senokai nebuvau skaitęs tokio atvirai politologiškai neobjektyvaus, angažuoto vienai pusei straipsnio, kurį parašė T.Janeliūnas, tad esu priverstas reaguoti. Manęs jau nebestebina bendras naratyvas Astravo problematikos klausimu, kur skleidžiama daug kapituliacijos nuotaikų. Bet sąmoningai pasakoti netiesą – tai jau kitas lygis.

TAIP PAT SKAITYKITE: VU profesorius Tomas Janeliūnas apie Astravo AE: rėkimu sustabdysime monstrą!

Atvira dezinformacija apie Astravo rezervą bei 2018 m. metodikos galiojimą

Šiandien turime rimtą problemą – Astravas bus paleidžiamas be būtino tokiais atvejais galios ir avarinio rezervo-be pakankamų jungčių su Rusija bei pakankamų generuojančių pajėgumų. Baltarusiai pripažino, kad jie tuo iki šiol nepasirūpino. Lietuva negali suteikti tokio rezervo, nes to neleidžia įstatymas. Akivaizdu, kad Lietuvos prezidentas, premjeras turėtų imtis iniciatyvos, galėtų nedelsiant kelti tai ES lygiu, jei jiems iš tiesų svarbi Astravo saugumo problema.

Bet Rosatom turėjo surasti balsų Lietuvoje, kas pasiūlys ir argumentuos alternatyvų sprendimą – niekur nesikreipti, o pažeidžiant Lietuvos įstatymą, suteikti Kruonį kaip avarinį rezervą. Leisti A.Lukašenkai ir Rosatom sutaupyti šimtus milijonų, ir paversti Kruonį Astravo infrastruktūros dalimi. Ir bingo – tai pasiūlė T.Janeliūnas. „Kritiniais atvejais Lietuvos pasirinkimas yra paprastas – arba suteikti laikiną rezervą arba sukelti techninę krizę visam regionui“, sako jis. Taigi politologas atsakomybę už Rosatom ir A.Lukašenkos nesirūpinimą Astravo saugumu mikliai permeta Lietuvai. Jis nesiūlo daryti to, kas nenaudinga Rosatomui, nesiūlo siūlyti atidėti paleidimą, iki tol, kol Baltarusija susikurs rezervą. Jis siūlo ignoruoti Lietuvos įstatymus. Ir gąsdina, kad ne A.Lukašenka, o Lietuva, jei laikysis savo įstatymų sukurs krizę.

Toliau T.Janeliūnas imasi drąsos dezinformuoti Lietuvą, kai sako, kad po Astravo paleidimo, iki šiol galiojanti ir Lietuvai naudinga 2018 m. trišalė metodika dėl elektros pirkimo iš trečiųjų šalių nebegalios, o atsiradusiame vakuume latviai galės daryti ką nori. Čia ta pati netiesa, atkartojama iš Ž.Vaičiūno lūpų Seimui, kurią jau paneigė ir skaičiusių metodiką sveiko proto logika, ir URM savo išvadoje. Politologas kartoja ir tezę, kad latviai ir estai turi teisę pirkti elektrą iš Rusijos. Politologas, matyt, nežino, kad Latvijos energetikai turi teisę, bet turi ir pareigą laikytis savo pasirašytų tarptautinių įsipareigojimų.

Ne Baltijos šalių vienybė pagal Rusijos kurpalių yra svarbiausia, o mūsų įstatymo absoliutus įgyvendinimas ir solidarumas su Lenkija.

T.Janeliūnas žengia toliau nei ministras ir atviriau pripažįsta, kad naujas dabar siūlomas susitarimas negalės įgyvendinti antiastravinio įstatymo. Įvedamas tikimybinis terminas – naujas susitarimas padidins įstatymo įgyvendinimo tikimybę. Siūloma su tuo susitaikyti, nes „situacija neleidžia pasiekti geresnio“.

Iš tiesų šiandienos situacija su galiojančia ir galiosiančia (jei nebus nutraukta vienašališkai) 2018 m. metodika pilnai užtikrina antiastravinio įstatymo įgyvendinimą. Be to, tokia T.Janeliūno politologinė išvada vestų ir prie sinchronizacijos katastrofos, nes Lenkija netoleruos Astravo elektros Baltijos rinkoje. Ne Baltijos šalių vienybė pagal Rusijos kurpalių yra svarbiausia, o mūsų įstatymo absoliutus įgyvendinimas ir solidarumas su Lenkija.

Svetimų stereotipų ir argumentų skleidimas

Vatnikai ir jiems pritariantys, Lietuvoje yra pribarstę įvairiausių klišių, stereotipų, fake news, kuriuos mielai pasigauna mažiau besidomintys ar neturintys laiko pagalvoti piliečiai. Nemažai tokių platina ir T.Janeliūnas. Vienas tokių – kad Astravo nebeuždarysime, tad reiktų nustoti uždarinėti, neberėkti. Bet tokie žmonės „pamiršta“ svarbią detalę – Astravo atominė dar nepastatyta, paleidžiamas tik pirmas blokas, tad dar daug darbo stabdymui. Čia toks labai gudrus iš pasalų rytietiškas ėjimas – įtikinti mus, kad Astravas jau stovi. Taip stovi, bet tik atominės pirmas reaktorius, kaip paminklas D.Grybauskaitės epochai ir jos užsienio politikos doktrinai. Dabar bus baiginėjama antro reaktoriaus statyba, jau kaip paminklas naujai valdžios politikų ir jai pritariančių politikai. Ir demagogijai, beje.

Dar T.Janeliūnas kartoja melą, kad Lietuvai kaip ir sunku atsispirti pigiai Astravo elektrai. Sunku patikėti, jog jis nežino, kad elektra bus brangi ir nupiginti ją gali tik Rusija, dempinguodama kainas ir per Latvijos tarpininkus likdama Baltijos rinkoje. Kad turėtų instrumentus įtakoti sinchronizaciją.

T.Janeliūnas, matyt, įsivaizduoja save kaip rimtą užsienio politikos žinovą, ir todėl dosniai dalina patarimus. Bet pagrindinis leitmotyvas toks – valdžia žino, ir ką ji padarys, tai ir bus pergalė.

T.Janeliūnas sako, kad „demagogai“ be reikalo maišo elektros nepirkimo problemą su Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės naudojimu. Sakoma netiesa. Techninis Astravo elektros srautas sėdės Lietuvoje, ir jei mes latviams suteiksime teisę prekiauti komerciniu srautu iš Rusijos, patikėję Rusijoje išduodamais kilmės sertifikatais, tai Astravo elektronai sėdės ir Kruonyje. Kitoje straipsnio vietoje, jis atrodytų su tuo ir sutinka.

T.Janeliūnas publicistiškai suprimityvina Lietuvos ir Latvijos debatų esmę, teigdamas, kad nuo Lietuvos politikų norų Latvijos interesai nepasikeis. Jau neverta daužyti galva į sieną. Tai vėl netiesa, ir gana grubi. Pirmiausia kalbėkime ne vien apie valstybes, o jų energetikus, kurie yra sudėtinė Maskvos valdomo BRELL dalis. 2018m. trijų Baltijos sesių energetikai susitarė ir visai prekybai su Rusija (be Karaliaučiaus) ir Astravu išstatė nulį. Rusija pasakė – ne. Tada latviai skubiai paskelbė išstojantys iš trišalio tarptautinio susitarimo ir nubėgo naujos metodikos pasirašyti su rusais. Užuot gynę Lietuvos interesus, mūsų energetikai Lietuvos Seimui ir prezidentui pateikė ir iki šiol teigia ultimatumą – arba Ž.Vaičiūno deklaracija, arba latviai prekiaus Astravo elektra iš Rusijos ir ji užplūs Lietuvą. Mūsų energetikai vaizduojasi bejėgiais, nebeįgyvendins antiastravinio įstatymo. O iš tiesų sprendimų yra ir daugiau. Ir nuo Lietuvos politikos gali pasikeisti ir Latvijos interesai.

T.Janeliūnas pasigavęs tą pseudo dilemą – arba nauja žalinga metodika arba Latvijos siautėjimas, perduoda tuos pačius rusiškus argumentus, sąmoningai neigdamas tiesą apie tai, kad kol kas Lietuvai naudingas susitarimas galioja. Jis nesiūlo Lietuvai dėl jo kovoti, jis siūlo suprasti Latvijos interesus ir jais vadovautis. Einant tokia T.Janeliūno logika, Lietuva pripažįsta, kad Latvija visada gali atsisakyti tarptautinių susitarimų, kai tik pamatys kur trumpalaikę naudą. Jei mes neginame 2018 m. metodikos, tai atidarome Pandoros skrynią, kur racionalaus Lietuvai susitarimo niekada nebus. Tai turėtų būti gana aišku tiems, kas neturi kitų interesų nei Lietuvos.

T.Janeliūnas publicistiškai suprimityvina Lietuvos ir Latvijos debatų esmę, teigdamas, kad nuo Lietuvos politikų norų Latvijos interesai nepasikeis.

T.Janeliūnas teisingai atskleidžia blaškymąsi tarp elektros nepirkimo, saugumo gerinimo, antro reaktoriaus statymo kaštų didinimo, blogo ES ir JAV informuotumo ir kitų kliūčių. Tik jam iš TSPMI politologinių aukštumų kažkodėl nesimato, kad tai yra ir buvo kelių dabartinių valdžių problema. Tačiau jis valdžiai ir energetikos ministrui dėl to nepriekaištauja, o čia mato tik opozicijos kaltę, kad ši iki šiol neinformavo Latvijos apie Astravą.

Kaip politologas vertina debatus

T.Janeliūnas sako, kad Lietuvoje yra rėkiama. Debatai apie Astravą yra rėkimas. Rėkia konservatoriai ir liberalai, todėl jie yra neigiami. Nerėkia socdemai, darbiečiai, valstiečiai ir todėl jie pagal šią logiką turėtų būti teigiami herojai.

Įdomu, kaip mes dar be karštų debatų ar aktyvios diplomatijos galime daryti įtaką Astravo ateičiai ir ginti savo nacionalinius interesus?

Be „rėkimo“ T.Janeliūnas dar dažnai vartoja žodį „demagogai“. Demagogais TSPMI dėstytojas vadina tuos, kurie nesutinka su Ž.Vaičiūnu, tuos, kurie anksčiau nespėjo uždaryti Astravo atominės ir dabar privalo tylėti.

Trumpai tariant, rėksniais ir demagogais šis politologas vadina visus tuos, kurie dar kažkiek judina sunkiai per stereotipus ir bendrą Lietuvos apatiją judantį antiastravinį vežimą.

Įdomu, kaip mes dar be karštų debatų ar aktyvios diplomatijos galime daryti įtaką Astravo ateičiai ir ginti savo nacionalinius interesus?

Tokia politologija yra labiau panaši į suinteresuoto, kryptingai politizuoto politiko, nei į mokslą pretenduojančio politologo tyrimą ar apibendrinimą.

Darosi net sunku patikėti, kad politologas gali prikalbėti tiek netiesos.

Nesinori čia diskutuoti apie jo galimai buvusius ryšius su elektra prekiaujančiomis firmomis, tačiau lieka klausimas ar dalyvavimas tokioje publicistikoje, be kritinio vertinimo ir interesų deklaravimo yra sąžiningas.

Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys, Sąjūdžio prieš Astravo AE valdybos pirmininkas.

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:14
00:57
01:32

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min