Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 8d. 16:02

Povilas Aleksandravičius: 2018-ųjų metų jubiliejai – tautos jėga, trapumas ir pikti nykštukai

Povilas Aleksandravičius Praūžė valstybės šimtmečio minėjimo renginiai. Tačiau šiais metais turime ir kitų jubiliejų, kurie mus skatina susimąstyti apie tautos esmę ir patriotizmą. Pirmiausia – birželio 3 d. – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo 30-metis. Kol kas mes, lietuviai, esame privilegijuota tauta. Kol kas privilegijuota todėl, kad dauguma mūsų dar prisimena 1988–1991 metus.

Kada nors mūsų nebeliks, ir nebeliks gyvo Sąjūdžio metų patirties prisiminimo. O ši patirtis yra unikali! Sąjūdžio laikais mes išgyvenome ne tik paviršines emocijas, bet ir tą fundamentalią emociją, kuri patirtiniu būdu parodo tautos esmę. Sąjūdžio metais mes savo akimis matėme tautą tokią, kokia ji yra. Kai aš skaitau Vakarų Europos mąstytojų analizes arba kalbuosi su savo draugais iš Vakarų kraštų, matau, kad panašią psichologinę ir dvasinę patirtį anų kraštų žmonės galėjo turėti tik Antrojo pasaulinio karo metais, vaduodamiesi iš nacių okupacijos. Ten ji jau beveik nugrimzdo į užmarštį, nes nebeliko tuos laikus išgyvenusių žmonių.

O mes dar turime galimybę prisiminti Sąjūdžio patirtį. Būtina ją ištirti psichologiškai ir filosofiškai kaip giliausią žmogiškumo patirtį tautos lygmeniu. Todėl, kalbant apie šiais metais švenčiamus jubiliejus, šalia Vasario 16-osios turėtume prisiminti birželio 3-iąją, Sąjūdžio įkūrimo 30-metį, ir giliai apmąstyti tai, kas tada vyko.

Tačiau aš norėčiau paminėti ir dar vieną jubiliejų, jau praėjusį ir per mažai pastebėtą. Tai – vasario 9-oji, Antano Terlecko 90-metis. Sovietinės tamsos laikais būtent A.Terlecko ir tokių kaip jis asmenyse koncentravosi tautos jėga, tam kad išliktų ir tam kad lyg vulkanas išsilietų Sąjūdžio metais. Galinga yra tautos jėga. O kartu – kokia trapi.

Žvelgiant į sovietinių laikų disidentus, matome kažką stulbinamo: nerasime labiau pažeidžiamų, labiau beginklių, labiau silpnų žmonių nei tie disidentai; bet nerasime ir didesnės jėgos nei ta, kuri juos nešė! Šį dalyką privalome apmąstyti iš pagrindų. Tai – giliausios žmogiškos tikrovės pasirodymas. Tauta yra ir galinga, ir trapi. Pavojaus akivaizdoje buvome pasiryžę gultis po tankais.

Tačiau pralaimėjome kasdienę kovą su savo žmogišku egoizmu. Įprastinis metas yra pavojingesnis tautai nei išorinis pavojus. Pavojus konsoliduoja. Aš nė kiek neabejoju, kad iškilus egzistenciniam pavojui, tauta vėl pasirodytų su visa savo jėga. Bet kaip atsispirti paprasčiausio vidinio egoizmo nuodams, kad tauta nemerdėtų įprastu metu? Kol kas turiu tik tokį atsakymą: mes turime ugdyti save kaip asmenybes.

Mes turime gilinti savo žmogiškumą, o ne gyventi tikrovės paviršėliais. Tikrais patriotais gali būti tik brandūs, atviri tikrovei žmonės, sugebėję pralaužti savo mažo ego pasaulėlį. Neseniai susipažinau su žymaus šveicarų filosofo Deniso de Rougemonto veikalu „Meilė ir Vakarų civilizacija“. Šioje knygoje autorius aptaria pagrindines meilės sampratas, kurios veikė ne tik individualiai, bet ir politiniu lygmeniu, formuojantis moderniosioms valstybėms-nacijoms. Kokia yra tėvynės meilės prasmė? – klausia autorius ir išskiria dvi pagrindines patriotizmo rūšis. Vienoje iš jų veikia krikščioniškoji meilė, artimo meilė, švento Pauliaus laiškuose vadinama agape. Šiai meilės rūšiai yra būdingas atsivėrimas kitam žmogui, fundamentalus geranoriškumas, net jeigu tas žmogus priklauso kitokiai pasaulėžiūrai. Man rodos, kad Sąjūdžio metu išryškėjusi tautos dvasia atliepė būtent šiai meilės sampratai.

Tuo metu mes buvome suvienyti didesnės jėgos, kuri leido pranokti ne tik mūsų individualų egoizmą, bet ir tautinius, religinius, politinius skirtumus. Šie skirtumai neišnyko, nes tapatybių įvairovė yra turtas, bet jų tarpusavio santykiai nebuvo konfliktiški. Tai buvo visas puses praturtinantys dialogo, patirties pasikeitimo santykiai. Puikiai pamenu, kad ir į rusų tautą, kurios valdžia mus buvo okupavusi, Sąjūdžio lūpomis mes kreipdavomės ne kaip į priešą, o su draugiškais raginimais dvasiškai išlaisvėti, kaip mes jautėmės išlaisvėję („Už jūsų ir mūsų laisvę!“).

Pavojus konsoliduoja. Aš nė kiek neabejoju, kad iškilus egzistenciniam pavojui, tauta vėl pasirodytų su visa savo jėga. Bet kaip atsispirti paprasčiausio vidinio egoizmo nuodams, kad tauta nemerdėtų įprastu metu?

Tokia buvo nuostata, tokia ir yra tikra tėvynės meilė, autentiškas patriotizmas. Jeigu nusileistume į tautos dvasios gelmes, mes ten nepamatytume kokio nors brangakmenio, ant kurio būtų užklijuota etiketė „Lietuva“ ir kurį tarsi pikti nykštukai turėtume nuožmiai ir su kraujais ginti nuo kiekvieno, drįstančio į jį pažvelgti („Lietuva – nykštukams!“) Tautos gelmėse mes pamatytume mums taip brangų lietuviškumą – atvirą Dievo kuriamam pasauliui, visam gėriui (ne blogiui!), kurį galėtume rasti kitose tautose.

Toks atvirumas yra reikalingas tautai lygiai taip, kaip oras yra reikalingas kvėpuojančiam. O pikti nykštukai gimdo kitokį patriotizmą. Ir jis greitai išplito po mūsų tautą. Tai – baimės ir egoizmo patriotizmas. Jo pagrindinis užsiėmimas – ieškoti kaltų dėl visko, kas pas mus yra negerai. Kaltinti, aimanuoti, persekioti, kurti sąmokslo teorijas, bijoti kiekvieno pasikeitimo! Mano cituotas autorius šią patriotizmo rūšį vadina mirties meile (thanatos).

Galėtume ją pavadinti ir isteriška tėvynės meile. Tai – patriotizmas per susipriešinimą. Šios rūšies patriotai turi susiformavę kategorišką tautos viziją, dažniausiai atitrūkusią nuo brandaus tikrovės pažinimo ir nuo gilesnės pasaulinio konteksto analizės, ir kaip maži vaikai, o tiksliau – kaip isterikai, kiekvienoje kitokioje nuomonėje įžvelgia tautos degradaciją ir pabaigą. Tai yra mirties patriotizmas, nes jis negali gyventi be priešo, kurį jaučiasi turįs sunaikinti.

Mirties patriotai aplinkui mato vien priešus, nes toks yra jų maistas. Mirties patriotizmą būtų lengva paaiškinti tam tikrais primityviais psichologiniais dėsningumais, bet šie paaiškinimai nenuplautų ašarų ir kraujo, istorijoje pralieto dėl beprasmiškų nacionalistinių isterijų. Apmąstykime Sąjūdžio metų patirtį. Bandykime gaivinti tėvynės meilę, o ne tėvynės isteriją!

Dr. Povilas Aleksandravičius yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Humanitarinių mokslų instituto docentas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Bronius Markauskas iš pareigų traukiasi pats

Interviu Sportas

Ledo ritulio rinktinės kovingai sielai ypatingas metas: „Laikas padėti tašką“

Aktualu

Artūro Skardžiaus apkaltos komisija gavo leidimą susipažinti su STT byla

Aktualu

Konservatorius Audronius Ažubalis pažeidė įstatymą nuslėpdamas parlamentinėmis lėšomis nuomotos mašinos pirkimą

Vardai

Dėl vaidmens Charlize Theron paaukojo tobulą figūrą: priaugo 22 kg

Vesternų filmavimo aikštelė Kalifornijoje virto tikru miesteliu su šimtu gyventojų

Aktualu

15min primena: kaip S.Skvernelis anksčiau elgėsi su į kritikos ugnį patekusiais ministrais?

Verslas

Parodos „Resta“ dalyviai: gyventojai būstui ieško vis daugiau išmanių sprendimų

Vardai

Šimtmečius skaičiuojančios karališkų gimdymų tradicijos: kas dar aktualu, o kas jau tapo atgyvena?

Pasaulis kišenėje

5 žvaigždutės Turkijoje: traktoriai paplūdimyje ir „kalėjimo dieta“

Aktualu

Teismas: žiauriai švedų žurnalistę nužudžiusiam danų išradėjui – kalėjimas iki gyvos galvos

Nuostabios pergalės vaizdai: A.White'o dėjimas, A.Toupane'o tolimos bombos ir įspūdingi fanai

Verslas

Aruodas.lt: penki balandį populiariausi būstai Vilniuje – pasižvalgykime po jų vidų

Aktualu

Valdas Adamkus apie Lietuvos ir Lenkijos santykius: „Esame ir visada būsime kaimynai“

Pagaliau. Po tris savaites trukusio gumos tempimo, sugadintų santykių su opozicija bei Prezidente, žemės ūkio ministras Bronius Markauskas traukiasi. Pats. Premjeras Saulius Skvernelis išliko principingas ir nuoseklus – pats nepriėmė jokio sprendimo, o privertė tai padaryti žmogų, kuris dar vakar nematė jokių priežasčių trauktis. Taip buvo ir stumiant iš posto paskirtą, bet dar neprisiekusį teisingumo ministrą Julių Pagojų, ir jo įpėdinę Mildą Vainiutę.

Kodėl B.Markauskas vis dėlto nutarė trauktis? Juk per parą nieko ypatingo neatsitiko, nebent tai, kad 15min žurnalistė Lauryna Vireliūnaitė, dar balandžio 3 d. pranešusi, kad B.Markausko šeima be sutarčių dirba svetimą žemę ir dar ima už tai ES išmokas, trečiadienio rytą paskelbė, kad yra dar viena žemės savininkė, už kurios be leidimo dirbamą žemę B.Markausko šeima irgi gavo ES išmokas. Bet tai, kaip sako R.Karbauskis, tokia smulkmena, kad jam net juokinga, jog apie tai rašom.

Prireikė trijų savaičių, kad ir premjeras, ir žemės ūkio ministras suprastų, jog ministrui taikomi aukštesni reikalavimai nei ūkininkui. Nors turiu įtarimą, kad niekas nieko nesuprato, tiesiog šaltai paskaičiavo, kad su B.Markausku ministro kėdėj daugiau praloš, nei išloš. Nepaisant to, kad B.Markauskas deda ministro portfelį, lieka neatsakytas klausimas, ar nereikėtų jam dėti ir Seimo nario mandato. Juk jis, turėdamas įgaliojimą, iš esmės tvarkė savo mamos ūkį. Vadinasi, dirbo kitą, su Seimo nario veikla nesuderinamą darbą.

Naujienos

Vardai

Grąžinti verta

„Daugiau šypsenos“

Kuriu ir apsaugau

„Susitikime lauke“

Renginių gidas

Parašykite atsiliepimą apie 15min