Sekite 15min Google
Galime viską nurašyti gamtos stichijai. Galime sakyti, kad audra buvo išskirtinė, vėjas – per stiprus, o medžiai – per aukšti. Tačiau patogiau kaltinti gamtą, nei užduoti nepatogų klausimą sau: ar savo pačių sukurtais teisės aktais ir draudimais nepadarėme elektros tinklo pažeidžiamesnio, negu jis turėtų būti?
Medžiai ir elektros linijos – problema, apie kurią žinojome
Tai nėra naujiena, atsiradusi rugpjūčio 22-osios vakarą. ESO dar prieš kelerius metus skelbė, kad apie 55 proc. oro linijų atsijungimų įvyksta dėl augmenijos – medžių ir jų šakų. Lietuvos skirstomajame tinkle vis dar yra dešimtys tūkstančių kilometrų oro linijų. Vadinasi, riziką žinojome.
Ir vis dėlto metų metus elektros linijų trasų priežiūra susiduria su tuo pačiu konfliktu: viena vertus, energetikai privalo užtikrinti patikimą elektros tiekimą, kita vertus, kiekvienas medžio kirtimas ar platesnis trasos išvalymas gali tapti procedūrų, draudimų, derinimų ir viešo pasipiktinimo objektu.
6 ir 10 kV oro linijų apsaugos zona šiandien siekia po 10 metrų nuo kraštinių laidų. Tačiau audra teisės aktų neskaito. Dvidešimties ar trisdešimties metrų medis, augantis už formalios apsaugos zonos, griūdamas nesustoja ties žemėlapyje nubrėžta linija.
Gamtą saugome. O žmogų?
Pastaraisiais metais Lietuvos miškų politikoje vis dažniau dominuoja žodis „draudžiama“. Griežtinami plynieji kirtimai, plečiami įvairūs ribojimai, o pats medžių šalinimas jautriose teritorijose tampa vis sudėtingesnis.
Gamtos apsauga yra būtina. Brandus miškas nėra lentų sandėlis, o saugoma teritorija nėra vieta, kurioje galima šeimininkauti buldozeriu. Tačiau aplinkosauga neturi virsti religija, kurioje bet koks nukirstas medis automatiškai laikomas nuodėme.
Kai medis kelia realų pavojų elektros linijai, keliui ar žmogaus gyvybei, sprendimas turi būti priimamas greitai. Ne po penkių pažymų, trijų ekspertizių ir socialiniuose tinkluose kilusio triukšmo.
Paradoksalu, bet problemą jau matome ir saugomose teritorijose. Po vėtros Dzūkijos nacionaliniame parke kilo labai praktiškas klausimas: kaip tvarkyti pavojingas vėjovartas, kartu išsaugant gamtos vertybes? Miškas turi būti saugomas, tačiau žmogus jame taip pat neturi tapti nepageidaujama būtybe.
Kabeliuoti reikia greičiau
Vien medžių kirtimu problemos neišspręsime.
Ilgalaikis atsakymas yra elektros linijų kabeliavimas. ESO jau spartina šiuos darbus: 2025 metais miškingose vietovėse po žeme nutiesti 367 kilometrai linijų, šiemet planuojama apie 700 kilometrų, o iki 2028 metų – iš viso apie 2 tūkstančius kilometrų.
Tai teisinga kryptis. Bet klimato reiškiniai nelauks, kol baigsime investicinius planus.
Todėl būtinas dvigubas sprendimas: agresyviau kabeliuoti pažeidžiamiausias linijas ir kartu suteikti galimybę normaliai prižiūrėti tas oro linijas, kurios dar daugelį metų liks virš žemės.
Nuolatinė prevencija kainuoja. Tačiau kiek kainuoja šimtai tūkstančių žmonių be elektros, mobilizuotos brigados, generatoriai, sugadintas maistas, sustoję verslai ir kompensacijos gyventojams? Taupymas prevencijai dažnai yra brangiausia taupymo forma.
Kita stichija gali būti ne audra
Dar viena tema, apie kurią kalbame per mažai, – miškų gaisrai.
Klimatui keičiantis, turime ruoštis ne tik stipresniam vėjui, bet ir ilgoms sausroms bei didesnei gaisrų rizikai. Todėl kiekvienas naujas miškų tvarkymo ribojimas turėtų būti vertinamas ne tik biologinės įvairovės, bet ir civilinės saugos požiūriu.
Ar paliekame pakankamai galimybių įrengti ir prižiūrėti priešgaisrines juostas? Ar gelbėtojai galės patekti ten, kur reikės? Ar, siekdami kuo mažiau liesti mišką šiandien, nesukuriame sąlygų rytoj prarasti daug didesnius jo plotus? Šiuos klausimus reikia užduoti iki gaisro, o ne stovint prie degančio miško.
Sugrąžinkime sveiką protą
Po kiekvienos stichijos Lietuvoje ieškome kaltų. Tačiau šį kartą vertėtų ieškoti ne atpirkimo ožio, o sisteminių sprendimų.
Reikia peržiūrėti elektros linijų apsaugos ir pavojingų medžių šalinimo tvarką. Reikia numatyti paprastesnes procedūras ten, kur kyla grėsmė kritinei infrastruktūrai. Reikia sparčiau kabeliuoti pažeidžiamas linijas. Ir reikia miškų politikos, kurioje vienu metu tilptų biologinė įvairovė, priešgaisrinė sauga, energetinis atsparumas ir žmogaus interesas.
Tai nėra pasirinkimas tarp miško ir elektros. Tai pasirinkimas tarp racionalios valstybės ir valstybės, kuri pirmiausia pati susikuria kliūtis, o po to didvyriškai kovoja su jų pasekmėmis.
Miškus privalome saugoti. Bet saugoti turime ir žmones.
