Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 16d. 06:46

Raimundas Ereminas: Reikalai Punios šile eina velniop

Raimundas Ereminas Rašau norėdamas informuoti visuomenę apie naujausią sprendimą lemsiantį vertingiausio Lietuvos miško Punios šilo ateities perspektyvas. Visuomenė turi teisę žinoti kaip reikalai klostosi miškuose. Nors dažnai galvoju, jog būtina pasitikėti institucijomis, šis atvejis ne tas. Reikalai eina velniop. Esu informuotas jog Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą pasiekė netikėta žinia. Gautas raštiškas aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos pavedimas sustabdyti jau beveik besibaigiančią Punios šilo sengirės išsaugojimo procedūrą viską paliekant likimo valiai!

Būdamas miškininkas, taip pat įgijęs ekologo išsilavinimą miškų fakultete, atsakingai pareiškiu jog vertingiausias Lietuvoje miškas, Punios šilas, yra niokojamas tų institucijų kurioms jis patikėtas prižiūrėti ir saugoti. Šioje unikalioje teritorijoje ūkinė veikla vykdoma kaip eiliniame miške, neatsižvelgiant į unikalius medynus, saugotinas buveines, retas augalų, žvėrių, paukščių, grybų, samanų, kerpių rūšis. Tai teigiu remdamasis savo patirti ir patikimų specialistų liudijimu.

Kas rodo jog miške dirbama netinkamai? Pirmiausia prie pat girios vartų retai kada neguli rietuvės medžių sausuolių. Rąstai stambūs, dažnai neapkabinami. Negyva mediena yra būtinas natūralaus miško elementas. Ypač stambi. Nėra nė vienos priežasties kodėl ją reikėtų šalinti ekosistemų apsaugos miške. Tai turi žinoti net mažas vaikas! O ar Jūs žinote jog miškininkams nėra privalomas žinių atnaujinimas? Mano tėtis, būdamas veterinarijos gydytojas, privalo lankyti įvairius kursus, rinkti įskaitines paskaitų „valandas“, kad jo licencija būtų pratęsta. Dirbdamas miškuose patyriau jog niekas nesirūpina girininkijų darbuotojų žinių atnaujinimu.

Jei studijas baigei prieš 30 metų, tai ir yra visos žinios kurias turi. Taip ir plaukioja miškininkai skirtingose 20, 30, 40 metų srovėse. Iš kur jam žinoti miško ekologiją, kam ta negyva mediena miške reikalinga? Sausuoliuose nėra kenkėjų, būtent iš tų rąstų gali išlįsti vabaliukas galintis pakovoti prieš spyglius, lapus ir žieve griaužiančius vabalus. Kai parodau „Va pažiūrėkit, čia, šioje griovoje nuvirtę medžiai yra labai reikalingi miškui. Nekirskim, netraukim lauk“. Man numoja, „Tai pažiūrėk, va ten, antai kiek privirtę, ir va ir va, oi oi oi kiek daug!!!“

Negyva mediena yra būtinas natūralaus miško elementas. Ypač stambi. Nėra nė vienos priežasties kodėl ją reikėtų šalinti ekosistemų apsaugos miške.

Va lygiai taip Punios šile girdisi stenėjimas prie nudžiūvusių medžių, nesuprantant jų reikšmės ir miško paskirties. Pavieniai stuobriai sausuoliai kertami su visomis pelėdomis, geniais, zylėmis, voverėmis, kiaunėmis ir šikšnosparniais. Tas vargšas medis keliauja į tarpinį medienos sandėlį prie kurio tūlą meistrą, eigulį apstumdo elementarus furistas. Mat pirkėjas o ne pardavėjas iš jėgos pozicijos geba pasakyti tikrąjį, į mažąją pusę krypstantį medienos tūrį. Kur tu gausi gera koeficientą iš puvėko? Punios šile ūkininkaujama kaip eiliniame Grūšlaukės miške kai teritoriją turėtų valdyti miško ekologijos specialistai, rekomendacijas teikti institutų, universitetų mokslininkai. Na to aš tikėjausi. Bet to nėra. Tai tėra svajonė.

Punios šile stebina pasodinto miško, eglės želdinių gausa. Sengirė keičiama plantacinėmis monokultūromis. Bet iš kur tie želdiniai? Juk kur nebuvo plyno kirtimo negali atsirasti pasodinto miško. Noriu patikinti, plyni kirtimai yra puiki priemonė ten kur jų tikrai reikia. Tik ne Punios šile. Plynas kirtimas II miškų grupėje draudžiamas. Jų ir nėra Punioje. Yra tik sanitariniai plyni. O karinis tanke! Iš mūsų tyčiojasi! Tų senų sanitarinių kirtimų vietoje pasodintų eglynų anam miške pilni pašaliai. Kada tai kilo audra, vėjas išlaužė medžius. Kada tai padžiūvo eglės, nukrito spygliai.

Kada tai miškas stipriai išretėjo, nebetenkino medyno parametrai. Visada daktaras AiSkauda rekomendavo sanitarinį plyną kirtimą. Gerai. Jei vis tik sprendimas vykdyti šią kraštutinę priemonę buvo priimtas, plote turėjo būti palikta negyva mediena, kokie 25 m3 hektarui. Iš paskutinių išsaugoti pavieniai augantys, arba nulaužti medžiai biologinei įvairovei palaikyti ir būsimo medyno įvairiaamžiškumui užtikrinti. Ir žinoma. Mišką būtina palikti želti pačiam. Kai miškas sodinamas, programuojamos bėdos ateičiai. Tokį plotą vėliau tenka retinti, ravėti daug kartų. Miškas sugeba atželti pats. Jis pakyla su eglių, pušų, ąžuolų, liepų, uosių, juodalksnių, šermukšnių, putinų, ievų ir kitų sumedėjusių augalų rūšine sudėtimi. Jei taip būtu dirbama, dar pusė bėdos.

Deja dabar sodinami plantaciniai eglynai išartoje žemėje. Punios šile nemaža sergančių eglynų kuriuos kamuoja vabalai tipografai. Matant dabartinę prastą eglynų būklę ir stebint klimato kaitos tendenciją, vertėtų vengti sodinti spygliuočių, prioritetą reiktų teikti lapuotynams. Liepynai, alksnynai, ąžuolynai šiandien šile puikūs. Punioje sodinamos eglės iš kurių tikimasi gauti neprastų rąstų. Bet ne dėl rąstų Punios šilas vertas Belovežo girios mažojo brolio vardo.

Nepaisant sisteminio institucijų atsilikimo, Punios šile 2017 metų duomenimis vis dar galima aptikti 115 Lietuvos Raudonosios Knygos rūšių. 3 iš jų aptinkamos tik Punioje. 90 rūšių būtinas specialus rezervatinis režimas. Mokslininkai skaičiuoja jog organizmų susijusių su negyva mediena, vertinant grybus, vabzdžius, kitas grupes yra 5800 – 7000. Visas šis auksinų turtas aptinkamas sąlyginai mažoje 2700 ha teritorijoje. Visi šilo sklypai yra vertingi ir labai vertingi. Rūšys gali įsikurti, plisti kur neaptinkamos.

Punios šilą galima dalinti į dvi nelygias dalis: rezervatą ir likusi botaninį zoologinį draustinį. Saugomos rūšys sutinkamos visame šile, tačiau už rezervato ribų ženkliai sumažėja saugomų rūšių skaičius ir tankumas. Dėl šios priežasties buvo sklandžiai vykdoma procedūra siekiant išplėsti rezervato ribas. Deja, man perduotomis žiniomis, Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą pasiekė raštiškas aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos pavedimas sustabdyti jau beveik besibaigiančią Punios šilo sengirės išsaugojimo procedūrą viską paliekant likimo valiai!

Tai ir yra pagrindinė mano žinia, kuria remdamasis teigiu kad reikalai Lietuvos miškuose eina velniop.

P.S. Birštone ką tik pastatė naują aukščiausią apžvalgos bokštą, stabą. Visi buvo atvažiavę ir džiaugėsi koks tas daiktas geras. Palipus į aną juodąjį obeliską matosi Nemuno kilpos ir nematyti Punios šilo svarbių detalių, kur velnias ir slypi.

Raimundas Ereminas yra miškininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie 15min