Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 29d. 14:14

Ramunė Jurkuvienė: Apie autoagresiją ir smurto stabdymą

Ramunė Jurkuvienė Yra tokios baisios ligos – autoagresinės / autoimuninės. Jų metu žmoguje ima veikti pražūtingas mechanizmas: organizmas, užuot kovojęs su ligų sukėlėjais, pradeda kovoti prieš save, ima ardyti savo audinius. Atsakingos už organizmo apsaugą ląstelės neatpažįsta grėsmės ten, kur ji yra, bet kovoja prieš sveikąsias savo kūno ląsteles, savo audinius. Taip žmogus naikinamas iš vidaus.

Ar ne panašią situaciją matome šiuo metu, giliau žvelgdami į vykdomus pokyčius Vaikų teisių srityje? Vis daugiau susirūpinusių žmonių pasakoja šiurpinančias istorijas apie jėgos struktūrų lankymąsi šeimose vaiko teisių apsaugos dingstimi. Pareigūnai deklaruoja siekį sustabdyti visokių formų smurtą prieš vaikus, užtikrinti geriausius vaiko interesus. Šitam siekiui, žinoma, niekas negali prieštarauti. Taip, reikia padaryti viską, kad smurto Lietuvoje imtų mažėti. Bet ar tokiam siekiui tikrai tinkamiausias priemones pasirinkom?

Ar nevyksta taip, kad tėvų smurtą prieš vaikus bandom pakeisti daug grėsmingesniu – pareigūnų, institucijų smurtu prieš pačią svarbiausią mūsų valstybės ląstelę – šeimą? Ar tikrai toks būdas efektyviai apsaugos vaikus nuo galimų grėsmių? O gal jas dar labiau padidins?

Smurtas – labai sudėtingas, daugiasluoksnis reiškinys. Daug metų analizavę smurto reiškinį ekspertai teigia, kad smurtą pirmiausia sukelia patirtas neteisingumo jausmas, gėda, pyktis, meilės ir savigarbos stoka. Būtent tai stimuliuoja įniršį ir prievartą, besiveržiančią į tuos, kurie yra aplinkui. Tai nereiškia, kad galima su smurtu taikstytis, jį pateisinti. Griežtai ir vienareikšmiškai – NE. Bet vien smerkti smurtautoją nepakanka. Dr. Jamesas Gilliganas – medicinos profesorius, dvidešimt penkerius metus dirbęs kalėjimo psichiatru, vadovavęs Smurto studijų centrams Pensilvanijos universitete, Harvardo medicinos mokykloje, autoritetingas smurto ekspertas, efektyvių smurto prevencijos programų, įvertintų valstybiniais apdovanojimais, kūrėjas, teigia: „Smerkti“ smurtą būtų tas pats, kaip ir „smerkti“ vėžį ar širdies ligą. Juk niekas nemano, kad gydytojai, kurie „nesmerkia“ arba „nebaudžia“ vėžio ar širdies ligos (taip pat ir ligonių, sergančių tomis sunkiomis ligomis), taip parodo taikstymąsi ar nuolaidžiavimą širdies ligoms“*(p. 32). Svarbu suprasti, iš ko jis kyla, ir ieškoti išeities, kad smurto mažėtų.

Dėl to smurto niekada neišgydysim prievarta, demonstravimu jėgos, kuri sukelia dar didesnį neteisingumo jausmą, gėdą, pyktį ir pažeminimą. Didžiausias nesmurtinio elgesio mokymas vyksta ne tada, kai sučiuptajam niekadėjui užlaužiamos rankos, dedami antrankiai, kai pasitelkiamas vilkinis šuo stebėti kiekvieną nusikaltėlio krustelėjimą. Tokios priemonės reikalingos, kai gresia realus pavojus patiems pareigūnams ir jie tikrai turi apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą. Bet jų negalima taikyti tada, kai jokio pavojaus pareigūnams nėra. Netinka prievartos demonstravimas, tramdymai, kai žmogaus pyktis ar net įniršis kyla iš didžiulio bejėgiškumo, pasimetimo, panikos ar patirtų nuoskaudų. Tada ne jėgos reikia, o priešingai: tvirto asmens palaikymo, pagalbos ir net švelnumo.

Tikrasis smurtinio elgesio stabdymas vyksta, kai savo pagarbia, ypatingai ramia, įsiklausančia ir užtikrinta laikysena mokome kitokio elgesio modelio. Teko ne kartą pačiai tuo įsitikinti. Pamenu, kai ypatinga agresija viešoje vietoje pasižymėjęs ne kartą teistas nusikaltėlis atvyko į ofisą reikalauti savo teisių. Pakvietėm arbatos ir atidžiai empatiškai išklausėme jo istorijos, žmoniškai bendravome su juo. Agresorius netikėtai pavirto galantišku jaunuoliu. (Žinoma, tai nereiškia, kad išėjęs jis visai pasikeitė-tai neįmanoma pasiekti vienkartiniu pabendravimu). Visi likom apstulbę. Suvokėm tada, kad praktikoje iš tikrųjų veikia nesmurtinio bendravimo principai, kad egzistuoja daugybė kitų smurto suvaldymo variantų, ne vien prievarta.

Dažnai daug efektyvesnių už jėgos rodymą. Svarbu jų mokytis ir jais naudotis. Tai tam tikras menas. Kompetentingas darbuotojas ieško paties veiksmingiausio, tiksliausio būdo sustabdyti netinkamą elgesį. Tam paraidinis instrukcijos vykdymas mažai ką gali padėti. Reikia išminties, tvirtumo, pasitikėjimo savo sveika nuovoka, ryžto, patirties. Neatskiriama sąlyga – saugi, palaikanti atmosfera darbuotojo įstaigoje ir... kompetentingi viršininkai.

Autoagresines ligas gydo vaistais, kurie sustabdo organizmo gynybą ir kovą. Tai, žinoma, rizikinga. Organizmas tampa lengvai pažeidžiamas. Bet kitos išeities nėra.

Stabdyti autoagresijos tendencijas ir valstybėje galima. Tik svarbu to norėti: pripažinti realybę, vengti išsisukinėjimo ir kaltinimo iš visų pusių, neneigti klaidų, negąsdinti vieni kitų, o priešingai – susidariusias įtampos situacijas priimti kaip galimybę mokytis iš nesėkmių, vystyti dialogą, taisyti teisės aktus bei tobulinti jų vykdymą, auginti pasitikėjimą vieni kitais.

Juk visų mūsų siekis bendras – nesmurtiniai santykiai nesmurtinėje valstybėje.

Ramunė Jurkuvienė yra gydytoja, socialinių mokslų daktarė, Socialinio darbo tarybos prie SADM pirmininkė.

* Gilligan J. Smurtas. Apmąstymai apie nacionalinę epidemiją.Vilnius: ALF/Vaga. 2007.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min