Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 11d. 10:30

Rasa Dičpetrienė: O kur palikome vaiką?

Rasa Dičpetrienė Rytoj, šeštadienį LR Seimo nariai bus kviečiami balsuoti už Seimo nario R.Karbauskio vardu registruotas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, parengtas labai skubotai, be to, valdančiosios daugumos nariams bei kitoms interesų grupėms dangstant vienas kitą bei neatsižvelgiant į Vyriausybės pasiūlytus to paties įstatymo pakeitimus.

Jau daugiau nei 10 metų vadovauju organizacijai „Gelbėkit vaikus“, tačiau tai yra pirmasis atvejis, kai Lietuvos vaikai taip akivaizdžiai tampa politinių ambicijų ir įvairių interesų grupių įrankiais. Kai Vaiko, pabrėžiu – vaiko – teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas rengiantieji pirmiausia rūpinasi ne kaip geriau apsaugoti vaiką, o kaip nuo bet kokios atsakomybės „išsukti“ suaugusįjį, kaip užsidirbti politinių taškų tam tikrose visuomenės grupėse.

Ar tikrai būtinos dar vienos to paties įstatymo pataisos?

Šeštadienio balsavimui pateiktų Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisų rengėjai net keli, tačiau visi jie tos pačios valdančiosios partijos nariai ir bendražygiai – vienas parengė, kitas pateikė, trečiasis paredagavo ir tuomet ketvirtasis vėl iš naujo pateikė.

Be to, visas šis politinis spektaklis vyksta neatsižvelgiant į jau pasiūlytas ir Seimo patvirtintas Vyriausybės to paties įstatymo pataisas, prie kurių aktyviai dirbo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro L.Kukuraičio komanda, bendradarbiaudama su valstybės bei visuomenės atstovais. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra valdančiosios Seimo daugumos ministerija, o ministras – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos deleguotas profesionalas.

123RF.com nuotr./Asociatyvi nuotrauka: šeima
123RF.com nuotr./Asociatyvi nuotrauka: šeima

Sutinku, kad prieš įsigaliojant ar iš karto įsigaliojus įstatymui, derėjo kiek galima išsamiau informuoti visuomenę apie pokyčius, plačiau dalintis pozityvaus vaikų auklėjimo metodais, informuoti šeimas apie joms skirtas nemokamas paslaugas ir pagalbą susidūrus su sunkumais. Deja, to nebuvo padaryta.

Po tam tikrų visuomenėje sumaištį sukėlusių įvykių, vietoje to, kad imtumėmės intensyvios visuomenės informavimo kampanijos kaip auklėti vaikus be smurto, kad ieškotume ir pasiaukojamam darbui su šeimomis bandytume pritraukti kuo daugiau kvalifikuotų specialistų, kažkodėl ėmėme dairytis atgal, kaltinti specialistus, kriminalizuoti globėjus, ėmėme taisyti įstatymą, siūlydami „proporcingus“ smurto prieš vaikus būdus.

Esant tokiam sudėtingam visuomenės kontekstui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pasiūlius racionalius įstatymo patobulinimus, tam tikrų Seimo narių siekis bet kokia kaina „perlipti“ pastarąsias įstatymo pataisas, pateikiant dar vieną – savo – variantą, deja, net iš tolo neprimena geriausio vaiko intereso atstovavimo, o tik politinių ambicijų kovą.

Vaiko interesas ir šeimos interesas atskirai neegzistuoja

Kalbėdama apie vaikų situaciją mūsų visuomenėje, pirmiausia pabrėžiu, kad visiems mūsų visuomenės nariams būtina sutarti, jog nėra ir negali būti šeimos intereso ir vaiko intereso, mokyklos intereso ir vaiko intereso, gydymo įstaigos intereso ir vaiko intereso. Visų mūsų valstybės ir visuomenės institucijų, turinčių sąlytį su vaikais, tarp kurių, beje, ir šeima, interesas tiesiogiai turi sutapti su geriausiu vaiko interesu.

Siūlydami tėvams visišką laisvę, nepadėdami jiems augti kartu su vaiku, nesuteikdami jokių gairių, iš tiesų atsakingai neįvertiname socialinės šalies situacijos.

Seimo nario R.Karbauskio siūlomomis įstatymo pataisomis siekiama nustatyti skirtingus standartus vaikų auklėjimo atžvilgiu šeimoje ir bet kurioje valstybės institucijoje, pvz., mokykloje ar darželyje. Bet kuris kvalifikuotas vaikų psichologas pasakys, kaip svarbu vientisumas ir aiškumas vaiko gyvenime, kaip visada svarbu bendradarbiauti šeimai ir, pvz., mokyklai, sprendžiant vaiko klausimus, jį auginant ir ugdant.

Dabartinėse siūlomose įstatymo pataisose tėvams bandoma suteikti laisvę savo vaikus auklėti taip, kaip jiems atrodo tinkama, motyvuojant neva Konstitucijos tėvams suteikiama laisve. Tai yra netiesa! Konstitucija tėvams suteikia laisvę auklėti savo vaiką pasirinktu religiniu pagrindu, o esminiai vaiko raidos ir psichologiniai dalykai, užtikrinant geriausius vaiko interesus, yra bendražmogiški. Jie – valstybės, besirūpinančios savo sveikais piliečiais reikalas, o ne tėvų pasirinkimo klausimas. Ar vaikui pliaukštelėjusį mokytoją pagal naująjį įstatymą bausime, o, pavyzdžiui, mamai leisime taip neva auklėti savo atžalą? Nes juk toks šeimai priimtinas auklėjimo metodas…

Siūlydami tėvams visišką laisvę, nepadėdami jiems augti kartu su vaiku, nesuteikdami jokių gairių, iš tiesų atsakingai neįvertiname socialinės šalies situacijos. Iš dešimties metų darbo patirties organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ žinau, kad, deja, ne visi Lietuvos tėvai yra pakankamai sąmoningi ir taip gerai informuoti, kad juos, kartu su jų vaikais paliktume be specialistų – gydytojų, auklėtojų, psichologų – pagalbos.

Jei tėvai su vaiku elgsis taip, kaip jiems tuo metu patogu, kaip jie nori, jei tėvams, auginantiems vaikus, suteiksime vien tik teises ir jokios atsakomybės – kas tuomet prisiims atsakomybę, pvz., už vaikų negebėjimą organiškai adaptuotis visuomenėje ir už visus iš to kylančius sunkumus? Kas prisiims atsakomybę už išaugusius smurto artimoje aplinkoje atvejus? Ar, susidūrę su rimtomis problemomis, vėl nepulsime reikalauti atsakomybės iš „valstybės“, mums, tėvams, suteikusios taip geidžiamą neribotą laisvę? Juk mes patys ir esame valstybė! Jei norime, kad mūsų vaikai nesmurtautų, turime prieš juos nesmurtauti ir mes. Turime prisiimti atsakomybę ir keistis, kad ir kaip tai būtų sunku, o ne savo neveiksnumą įteisinti įstatymo pakeitimais.

Ar šeima visada saugi vieta vaikui augti?

Tikriausiai visi sutiktume, kad geriausia vieta vaikui augti yra jį mylinti šeima. Tačiau, iš ilgalaikės darbo su šeimomis praktikos žinau, kad pasitaiko atvejų, kai dėl tėvų psichinių ligų, priklausomybių, socialinio bei emocinio nebrandumo, įgūdžių stokos, vaikui šeimoje augti nėra saugu. Kartais situacija tampa tokia sudėtinga, kad net patys vaikai prašosi iš šeimos paimami.

Pažįstu ir daugelį labai skurdžiai gyvenančių Lietuvos šeimų, kuriose skanesnis duonos kąsnis yra prabanga, tačiau vaikai jaučiasi saugūs ir mylimi. Norėčiau pabrėžti žodį SAUGŪS. Seimo nario R.Karbauskio teikiamose įstatymo pataisose žodis „saugumas“ iš įstatymo visur yra išbrauktas nepaisant to, kad, jautimasis saugiu yra vienas iš pamatinių sveikos vaiko asmenybės vystymosi kriterijų. Namie gali nebūti skanumynų ar net karšto vandens, bet jei vaikas juose jausis saugus – jo pagrindiniai poreikiai bus patenkinti. Saugumui siūlomose įstatymo pataisose, deja, vietos nebelieka.

Kartais situacija tampa tokia sudėtinga, kad net patys vaikai prašosi iš šeimos paimami.

Tad vėl keliu klausimą: ar tikrai siūlomos įstatymo pataisos paiso geriausio vaiko intereso? Ar tėvus a priori visais atvejais galima laikyti vaiko saugumo garantu? Iš patirties sakau – tikrai ne visada. Nejaugi taip greitai visi pamiršome Matuko istoriją? Tam, kad panašiems skaudiems atvejams užbėgtume už akių, vaiko saugumo sąvoką įstatyme būtina palikti.

Galėčiau vardinti ir vardinti dar daug Lietuvos vaikams pavojingų LR Seimo nario R.Karbauskio vardu registruotų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų vietų. Visiems – ir įstatymo pataisų rengėjams, ir dėl šių pataisų priėmimo ar atmetimo turėsiantiems apsispręsti LR Seimo nariams šiame skubėjime siūlau sustoti bei atsigręžti pirmiausia į vaiką: į keturmetį, kuris leidžia dienas nors ir sotus, tačiau nuolat vienas, nesaugus, užrakintas išėjusių lėbauti ir jį namie palikusių tėvų; į paauglę, kuri tyli ir kenčia dėl periodiškai iš patėvio patiriamos seksualinės prievartos, nes pasiskųsti neturi kam – fizinių žymių ant kūno juk nesimato, o ir šiaip, niekam nerūpi, juk šeima darni, gyvena pasiturinčiai, kas ja patikės? O jei dar ši informacija pasklis socialiniuose tinkluose?

Padėję į šalį visas ambicijas, atsigręžkime į vaiką, kuris liūdi, iš kurio tyčiojamasi, kuris pats įžūliai elgiasi ir mušasi ar prievartauja, nes tiesiog neišmoko kitaip – neturėjo kitokio pavyzdžio. Ne kelkime ir eskaluokime skandalus, o būkime tuo taip vaikams reikalingu pavyzdžiu – auginkime juos be smurto ir darniose šeimose, o kai nėra kitos išeities – pas artimuosius ar kitus atsidavusius žmones. Ne smurtaukime ir gąsdinkime, o ugdykime vaikų pasitikėjimą savimi, savo šalimi bei jos institucijomis ir teigiamą visuomenės pokytį netruksime pamatyti.

Rasa Dičpetrienė yra organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:11
02:11
01:08
Parašykite atsiliepimą apie 15min