Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rasa Juknevičienė: Pykti ant savo tėvynės – pernelyg žiauru

Šaltinis: 15min
0
A A

Būsiu atvira – 1990-ųjų kovo 11-ąją šioje salėje balsuojant dėl Lietuvos Nepriklausomybės mano mintyse nebuvo jokių minčių apie valstybę po dvidešimties metų. Tuomet džiaugėmės, išgyvenę vieną dieną, savaitę, mėnesį. Tik labai toli, neapibrėžtame horizonte buvo gražus, šviesus Laisvės vaizdinys.

15min.lt archyvo nuotr./Rasa Juknevičienė (nuomonė, komentaras)
 

Šiandieninis jausmas kasdieniškesnis, o visko supratimas tikroviškesnis, tačiau  tikėjimas, kad mūsų tautai Nepriklausomybės paskelbimas buvo vienintelis teisingas kelias, yra toks pat stiprus, ypač matant, kokie procesai pastarąjį dešimtmetį vyksta į Rytus nuo mūsų. Visiškai aišku, kad Kovo 11-oji buvo unikalus, vienintelis šansas mūsų tautai išlikti.

Atsikūrėme, sugrįžome į pasaulio žemėlapį, įsiteisinome svarbiose ir stipriose  tarptautinėse bendruomenėse. Nelengvai, su komplikacijomis, bet pasikeitė krašto ūkio sistema, atkūrėme visiškai sunaikintą kariuomenę, diplomatinę tarnybą. Dabar matome, kad naujai sukurti sistemas buvo netgi lengviau nei rekonstruoti sistemas, veikusias sovietinės okupacijos metais. Teisinis Nepriklausomybės susigrąžinimas buvo greitas ir efektingas, žymiai  sunkesnis buvo ir yra per okupaciją sunaikintų  moralinių visuomenės pamatų remontas.

Rizikuoju būti apkaltinta moralizavimu, bet viską, ką kalbu, taikau ir sau pačiai, savo penkiasdešimtmečių kartai, kuri pusę savo gyvenimo, visą jaunystę, praleido sovietmetyje.   Tuomet ir susiformavo didžiulė atskirtis tarp svetimos valdžios ir tarp tų, kuriems reikėjo tiesiog gyventi ir išgyventi. Valstybė buvo anie, svetimi,  ne mes. Valstybės pinigai – ne mano rūpestis, svarbu gauti, prieiti, pasiimti.

Gerai, kad norime lygiuotis į Didžiąją Britaniją ar Norvegiją, kurias daugelis tautiečių jau gerai pažįsta. Tačiau pykti ant savo Tėvynės, kad ji ir jos žmonės dar ne tokie, kaip ten –  pernelyg žiauru.

Taip ir atėjome su tuo bagažu į jau savo valstybę – neišmokyti  atsakomybės, gana mikliai perėmę supratimą apie teises,  bet nenorintys girdėti apie pareigą. Juk apie pokario partizanų šūkį „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“ Brežnevo  laikais žinojo tik mažoji dalis iš gulagų ištrūkusiųjų. O ir jiems šita komunistinė imperija nebuvo Tėvynė, kurią reiktų puoselėti ir globoti.

Ar galėjo šitos Nepriklausomybės atkūrimas būti lengvesnis, sklandesnis?

Turbūt galėjo. Jei būtume pradėję su šiandienine patirtimi, gal viskas būtų sklandžiau ir greičiau. Bet receptų nebuvo. O ir palyginti, ar galėjome geriau, nelabai yra su kuo.

Pats tinkamiausias būdas – žemėlapis.

Gerai, kad norime lygiuotis į Didžiąją Britaniją ar Norvegiją, kurias daugelis tautiečių jau gerai pažįsta. Tačiau pykti ant savo Tėvynės, kad ji ir jos žmonės dar ne tokie, kaip ten – pernelyg žiauru.

Jei aniems kraštams būtų tekę išgyventi tokį vertybinių pamatų sugriovimą,  jei iš jų žmonių  būtų buvusi atimta žemė, namai, turtas, jei tos valstybės per keletą metų būtų praradusios po trečdalį labiausiai susipratusių piliečių, jei jiems dabar reiktų viską pradėti nuo nulio, būtume, oi, kaip panašūs.

Daug tiksliau Lietuvą būtų lyginti su tomis valstybėmis, kurios taip pat išgyveno sovietinę okupaciją.  Pažiūrėkime į Rytus nuo mūsų ir pamatysime, kad esame toli kitame krante, gal bus lengviau suprasti, kodėl pasaulis Baltijos valstybes vadina sėkmės istorija.

Būčiau nesuprasta, jei nepaminėčiau pastarojo meto aktualijų, kurios verčia pažiūrėti į teisinės valstybės pamatų stiprumą.

Šią Kovo 11-ąją pasitikome su rimtų negalių mūsų teisėsaugoje, specialiosiose tarnybose paūmėjimu. Įsisenėjusi sisteminė  liga nėra gydoma iš esmės, todėl jos padariniai vėl, kaip ir po VSD tyrimo 2007-aisiais, labai rimti. Ir taip menkas piliečių pasitikėjimas valstybe, jos institucijomis gali priartėti prie visiškos nevilties. Dauguma žmonių nesupranta, kas vyksta. Žiniasklaidoje – vėl operatyvinės informacijos lavina, televizijose – politikai ir visuomenės veikėjai  su savo tiesomis ir paslaptimis, o žmogus kitapus ekrano – su vieninteliu klausimu: kas vyksta valstybėje? Vėl sąmokslų teorijos, įžeidinėjimai nesirenkant žodžių, arogancija ir demagogija.  Toks paveikslas labai liūdina. O juk visai neseniai buvo daug vilčių, kad pasimokėme, kad gyvensime kitaip, kad ūgtelėjome ir augsime toliau.

Šią Kovo 11-ąją  pasitikome su rimtų negalių mūsų teisėsaugoje, specialiosiose tarnybose paūmėjimu.

Tačiau, kai nuveji šalin emocijas, supranti, kad ir čia Lietuva nėra išimtis. Diktatūros sąlygomis kokių nors skandalų su specialiosiomis tarnybomis  iš principo nebūna, nes ten viskas vienose rankose, tarnybos dirba vienam žmogui ar nedidelei jų grupei – ir tarnyboms, ir valdantiesiems viskas aišku. Bet ar norime taip gyventi, į ten sugrįžti?

Juk sukurti demokratiją su stipria, efektyviai ir – svarbiausia – teisingai veikiančia teisėsauga yra sunkus darbas. Bene sunkiausias darbas per šiuos dvidešimt dvejus metus. Demokratinės valstybės Europoje, Jungtinės Amerikos Valstijos taip pat yra išgyvenusios nelengvus sukrėtimus su panašiomis tarnybomis, kol suprato, kad turi būti sukurta patikima specialiųjų tarnybų, visos teisėsaugos  veiklos  kontrolės sistema – nuo specialaus, iš didžiausią pasitikėjimą ir patyrimą  turinčių parlamentarų sudaryto komiteto parlamente, kaip yra JAV Kongrese, iki specialios,  pasitikėjimo  pagrindu sukurtos, nuolat veikiančios atitinkamų tarnybų kontrolės institucijos. Man sunku rasti kitą demokratine save vadinančią valstybę, kur prokuratūra ar mūsų Valstybės saugumo departamento analogai pagal institucinę sąrangą būtų valstybės valstybėje.

Sisteminės bėdos, kai dėl parlamentinės demokratijos gležnumo teisėjai susikūrė įstatymus sau, advokatai su prokurorais – sau, atvedė į šiandienos komplikacijas, kai visuomenė, jos rinkti atstovai atskirti nuo teisingumo vykdymo kontrolės. Turime rasti savyje valios daug ką pakeisti.  Kol nebus efektyvios ir gerai apgalvotos demokratinės kontrolės, tol skandalai, gandais ir intrigomis apipintos taip reikalingos kraštui tarnybos, visuomenės netikėjimas teisingumu, bus mūsų kasdienybė. O ir pareigūnai,  matydami savo kolegų likimus, svarstys, ar verta stengtis, rizikuoti,  gal geriau tiesiog neišsišokti, neužkliūti.

Netrukus minėsime aštuntąsias įstojimo į NATO, Europos Sąjungą metines.  Kai kam atrodė, kad įstojus į NATO baigėsi istorija, kad gyvensime nuobodų kasdienį gyvenimą be didesnių sukrėtimų, kaip koks Liuksemburgas. Pati girdėjau taip kalbant 2004-aisiais. Gal todėl tuometinė valdžia nutarė, kad ir gynyba patiems rūpintis nebereikia, juk apgins kiti.

Istorija niekada nesibaigia, todėl atmerktomis akimis, o ne pro rožinius akinius siūlau matyti ir tai, kas vyksta aplinkui mūsų kraštą. Gerai, kad suspėjome įsmukti į paskutinį per šį regioną nuvažiuojančio traukinio vagoną – turiu omenyje NATO ir Europos Sąjungą.  Kito būtų tekę  laukti keletą dešimtmečių, kaip šiandien laukia mūsų bičiuliai gruzinai ar moldavai. Kiekvienam lietuviui verta retsykiais vis pasižiūrėti į žemėlapį, kad neužmirštumėme, kur gyvename – esame demokratinio pasaulio paribyje.

Prieš dvidešimt metų nuoširdžiai tikėjome, kad ir į Rytus nuo mūsų plėtosis demokratijos erdvė, tačiau taip neįvyko.  Pastangos atkurti kiek modernesnę, XXI amžiaus, kitaip pavadintą, bet labai primenančią Sovietų Sąjungą imperiją, yra akivaizdžios.

Man patinka, kai mūsų kariai, aptardami situacijas, niekada nesako, kad yra problemų,  o vadina tai iššūkiais, kuriuos turi valios patys įveikti.

Tai rodo ir vykstanti karinė reforma Rusijoje, iš esmės nukreipta dviem kryptimis – Vakarų, tai yra, mūsų link, ir į Pietų Kaukazą. Karaliaučiaus kraštas tampa stipriai militarizuota, mūsų apginamumą sunkinančia platforma NATO ir Europos apsuptyje. Šiuo metu ten instaliuojama dideliu, net 400 km atstumu, oro taikinius galinti numušti zenitinių raketų sistema, netrukus šalia savo sienos  turėsime ir raketų sistemą „Iskander“, galinčią sunaikinti objektus ant žemės daugiau nei 500 km atstumu. Primenu, kad tebegyvename apsupti gausybės taktinių branduolinių ginklų, o Baltijos jūros erdvė nuo praėjusių metų vėl pamatė sunkiuosius Rusijos karinių oro pajėgų bombonešius, kurių nebematė nuo Sovietų Sąjungos žlugimo.

Abejojantiems mūsų energetinės nepriklausomybės svarba primenu, kad viešai paskelbtų karinių grėsmių Rusijos Federacijai sąraše pirmoji –  Europos, taigi ir mūsų, siekis užsitikrinti energetinę nepriklausomybę. Dokumente pažymėtos ir Estijos, Lietuvos neva teritorinės pretenzijos Rusijai, dėl ko vyksta nuolatinis informacinis karas žiniasklaidoje, rodant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes rusams kaip nedraugiškas, fašistuojančias, o jų žmones – kaip visiškai nusivylusius savo valstybe ir Europos Sąjunga.

Ši realybė aplinkui mūsų sienas rodo, kad bus laukiama palankaus momento tarptautinėse platumose, kad pasiruošta galimam pabandymui, kiek stiprus ir solidarus yra NATO, kokia yra tikroji Europos Sąjungos bendrystės vertė.

Mano, kaip krašto apsaugos ministrės,  Kovo 11-osios akto signatarės, pareiga šiandien apie tai kalbėti visuomenei, įsisukusiai į vienadienių problemų sūkurius. Dar kartą priminti, kad istorija nesibaigė, bet ji – mūsų rankose. Aplinkybės kol kas palankios – spėjome išauginti jau po Kovo 11-osios gimusius žmones su kitokiu istorijos, demokratijos supratimu, mačiusius pasaulio. Daug padaryta, bet dabar svarbiausia – nesustoti, neišsigąsti, nepaskęsti antraeiliuose dalykuose.

Svarbiausi artimiausios ateities iššūkiai – išeiti iš sovietinės energetinės sistemos, sukurti tikrai demokratišką, ne sąskaitas tarp verslo grupių suvedinėjančią, ne manipuliuojančią, bet žmones informuojančią, analizuojančią viešąją erdvę, matančią ir tai, kas vyksta už mūsų sienų. Svarbu atkurti žmonių tikėjimą, kad šita valstybė gali būti teisinga, taigi sudėti  visus reikalingus pamatus taip stipriai, kad Nepriklausomybė būtų nepajudinama.

Man patinka, kai mūsų kariai, aptardami situacijas, niekada nesako, kad yra problemų,  o vadina tai iššūkiais, kuriuos turi valios patys įveikti.

Taigi, mes, atkūrusieji Nepriklausomybę prieš dvidešimt dvejus metus,  turime unikalią galimybę šį kartą savo valstybę turėti amžiams. Turime ir nelengvus iššūkius, kuriuos privalome įveikti patys – mažiau dejuodami, daugiau padėdami vieni kitiems, o ypač tiems, kuriems tikrai nėra lengva.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min