Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 15d. 15:58

Renata Karvelis: Kas man yra kultūra?

Renata Karvelis
Juozo Petkevičiaus nuotr. / Renata Karvelis

Pradžioj buvo žodis, reiškiantis tam tikrus renginius. Vienžo, linksmybes ir laisvalaikį daugiausia. Čia panašiai kaip su sportu, kam sportuoti – juk gali šakę pakiloti! Iš pažiūros atrodo, kad gana logiška, bet sportas – tai sistemingas judėjimas, suderinti judesiai, sąmoningai daroma apkrova toms kūno dalims, kurios fizinio darbo metu nejuda ir paprastai yra nepasiekiamos.

Vėliau kultūra man buvo bohema. Jei reikėdavo save priskirti subkultūrai, tai įsivardindavau, kad esu iš bohemos. Filosofai, poetai, bardai, rašytojai, mokslininkai – mano aplinkos žmonės. Bendri susibūrimai, renginiai, festivaliai – būvis vienas, bet ambicijos skirtingos, neišmatuojami ego horizontai, jaunatvinis maksimalizmas.

Dar vėliau kultūra man ėmė reikšti veiklą, iš kurios išgyvenu. Pamenu, kaip su bičiuliu draugiškai prieš pustrečių metų pereidinėjome į kultūrą. Meno lauko žmonėms dirbti kultūros baruose atrodė labai racionalus sprendimas, net ir žinant, kad atlygiai kultūroje dažnai nekonkurencingi. Kalbam apie dvasinį pasitenkinimą, neišreiškiamą skaičiais. Tada kultūra buvo teritorija, kurią reikėjo įvaldyti, t.y. perprasti dėsnius, patikrinti, kas veikia, o kas ne, įgauti patirties, užmegzti ryšius, atrasti autoritetus.

Valstietis, nukasęs ropes ar sugriebęs šieną, švenčia, ilsisi ir pramogauja – jam kultūra yra laisvalaikis. O miestietis visada pasinėręs į kultūrą, tai neatsiejama nuo miestietiško gyvenimo papročių.

Knygos „Iškamšų kontora“ pristatymo metu išgirdau iš Sondros Simanos, kad kultūra tai yra natūrali miestiečio gyvenimo dalis. Tapo aišku, kuo skiriasi valstietiškas ir miestietiškas požiūris į kultūrą. Valstietis, nukasęs ropes ar sugriebęs šieną, švenčia, ilsisi ir pramogauja – jam kultūra yra laisvalaikis. O miestietis visada pasinėręs į kultūrą, tai neatsiejama nuo miestietiško gyvenimo papročių. Jis domisi naujausiomis knygomis, menininkais, parodomis. Gurmaniškai atsirenka, į ką investuoti laiką, o kas jau vakarykštė diena. Jo netraukia masiniai patyrimai, labiau – kameriniai ir individualūs.

Asmeninio archyvo nuotr./Renata Karvelis
Asmeninio archyvo nuotr./Renata Karvelis

Šių metų sausio pradžioje mane pritrenkė Sveikatos ministro kultūrinis išprusimas. Per LRT klausiausi, kaip Arūnas Dulkys kalbėjo apie sonatas (muzikos žanras), klausomas važiuojant į darbą, ir palūpis atvipo. Net buvau pamiršusi, kad politikai gali būti tokie nepragmatiški – juk viskas yra paremta skaičiukais ir ekonominiu efektyvumu. Taip, kaip ir versle. Mane ištiko netikėtas atradimo džiaugsmas, o tai įvyksta jau retai.

Jei kultūrai nebūtų skiriami pinigai, tų įtampų būtų kur kas mažiau.

Dabar suprantu, kad visuotinis žvilgsnis į kultūrą dažnu atveju yra absoliučiai instrumentiškas, užmirštant jos humanitarinę prigimtį. Dominuoja paskiri techniniai dalykai, o ne visuma ar gylis. Pavyzdžiui, kai pastatų remontui ar statybai skirtos lėšos yra traktuojamos kaip parama kultūrai, taip pat, kai koks ekranas tampa svarbesnis nei kultūros darbuotojo kompetencijos. Remiantis vien paviršiniu panašumu, gali supainioti originalą su kopija. Su kultūra panašiai. Neįgudusi akis mato kultūrą, o ten gali būti tik pramoga be išliekamosios vertės.

Kultūra yra įtampų laukas. Jei kultūrai nebūtų skiriami pinigai, tų įtampų būtų kur kas mažiau. Tai parodė neseniai užvirusios diskusijos, kad iš LKT programų reikėtų šalinti biudžetines įstaigas, kurios, pasak nevyriausybinininkų, konkursuose dalyvauja nelygiavertiškomis sąlygomis. Kultūroje daug konkurencijos, skirtingų požiūrių ir intencijų, egzistuoja elitizmas, autoritetai, todėl jaunam talentui bus daug sunkiau nei pripažintam iš anų laikų ir tebeplaukiančiam ant talento reputacijos bangos keteros.

Keli lietuvių menininkai feisbuke net suformulavo tokią bendrą idėją, kad didžiųjų menininkų laikai praėjo, kai įsigalėjo projektai ir projektinis menas. Kūrybis procesas apraizgytas paraiškomis, derinimais, bendradarbiavimo raštais ir ataskaitomis, todėl neretai ima atrodyti, kad kultūra persismelkia administracine kultūra, kuri iš esmės nesukuria pridėtinės vertės. Biurokratizmas ir popieriai, kultūros vartotojas to nemato, tai kodėl tai turi būti taip sureikšminama?

Kultūra – tai ir kūryba, ir buvimas greta kūrėjų, ir tarpininkavimas, ir administravimas, ir viešinimas, ir transliacija, ir idėjų generavimas, ir jų realizavimas.

Emigrantų šeimose kultūrą neša moterys. Pagal judaizmo religinius įstatymus, žydas yra tas, kuris gimė žydų šeimoje arba kurio motina yra žydė. Kultūros papročių išmokstama kopijuojant tėvus. Arba jie įauga į kraują, arba atrandami sąmoningų pastangų metu jau suaugus, ypač po kelionių užsienin.

Dabar man kultūra yra savęs, kaip lietuvės, žmogiškosios esybės įprasminimas, prisilietimas prie išliekamąją vertę turinčių dalykų. Kultūra – tai ir kūryba, ir buvimas greta kūrėjų, ir tarpininkavimas, ir administravimas, ir viešinimas, ir transliacija, ir idėjų generavimas, ir jų realizavimas. Šiuo metu, kai jau metai gyvename pandemijos sąlygomis, visas kultūros turinys užplūdo kibererdvę, tai iškėlė iššūkius biudžetinėms kultūros įstaigoms, neretai neturinčioms profesionalių techninių priemonių bei įgūdžių – virtualioje erdvėje niveliavosi netgi pats stipriausias turinys.

Neseniai atradau šiuo metu aktualią Leonido Donskio mintį iš 2006 metais vykusio interviu:

„Reikia keisti bendrąją šalies atmosferą. Kažką daryti su informacine erdve, kuri kasdien Lietuvą vaizduoja kaip kosminės katastrofos ištiktą šalį. Juk neįmanoma gerai jaustis šalyje, kurioje socialinė patologija, smurtas, kriminalinės kronikos ir politiniai skandalai traktuojami daug rimčiau ir pagarbiau nei intelektualinis gyvenimas ir kultūra.”

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min